Pre-dators. Predatuotojai

Pradžioje paskaitykime ką apie save kalba trys menininkai:

"Švedų, latvių kalbose dator(s) – kompiuteris. Kompiuteris priima informaciją iš įvedimo įrenginių, kitų kompiuterių tinklo. Kompiuteris informaciją interpretuoja pagal paruoštą programą, apdoroja ją sau suprantama kalba. Output’as (duomenų išvedimas) dažniausiai pateikiamas plokštumoje, ekrane.                                                                                                                                            

Tapytojas taip pat interpretuoja jį supantį pasaulį, ieško būdų išreikšti save, atskleisti savo suvokimą. Jis dirba su savo kultūrine patirtimi, pojūčiais. Rezultatas – tapytojo suvokimo, patirties, nuotaikos išraiška plokštumoje - tapybos darbai.

Kviečiame pažvelgti į tapytojus kaip į priešistorinius kompiuterius, grobuonis, be konkrečios programos interpretuojančius save, savo aplinką, laikmetį ir medžiojančius motyvus, medžiagą tapybai".

Pažvelkite - čia yra darbų pavadinimai (beje, pateikti labai kultūringai - nepriklijavus prie kiekvieno darbo po popierinį "blyną"). Antraštės kaip eilėraščio eilutės.

Štai čia yra Liudo Matijošiaus "Stabų zenitas" (ei, tie kas skaitę Nietzsche - žino apie ką kalba). Nei pridėsi nei atimsi - geometrija gerai įmontuota į stačiakampį, forma iškelta viršun spalvos dėka.

"Savanoris" (Ryčio Ratkevičiaus - kairėje), "Voras" (Elenos Antanavičiūtės - dešinėje). Kairėje virpa, dešinėje kunkuliuoja.

Dabar priminkime, kad tie trys menininkai tai:  

Elena Antanavičiūtė, Liudas Matijošius, Rytis Ratkevičius. 

Tuo pačiu galime priminti, kad šie trys jauni tapytojai jau yra surengę savo parodą (ar tiksliau - dalyvavę tapybiniame projekte, vykusiame tame pačiame "Krematoriume" ir jo neformaliuoju (o gal ir formaliuoju?) kuratoriumi ar bent inspiratoriumi buvo Arvydas Šaltenis. Tuomet tai buvo grupinė, berods, antrakursių tapytojų paroda, vykusi savotiškajame ekspoziciniame "poligone" - "Krematoriume". kas tai buvo ir kaip tai atrodė, galite pažiūrėti, kad ir čia - https://www.facebook.com/pg/Krematoriumas-meno-krosnys-1152855678111189/photos/?tab=album&album_id=1455531824510238. Galiu pasakyti (nors tai nėra rimta, nes juk esu krematoriškai suinteresuotas subjektas), kad toji paroda man padarė teigiamą įspūdį. Jau pirmajame kurse matosi, kuris studentas yra motyvuotas, kuris nori tapyti. Ten jau tai puikiai matėsi.... 

Bendras parodos vaizdas

 Bet nenukrypkime.

Keletas "Krematoriumo" darbuotojo (vadinkime jį pečkuriu) žodžių, pasakytų atidarymo metu ant metalinio ešafoto ir užrašytų iš atminties (tokiu būdu tekstą apvalant nuo visokiausių smulkmenų ir niekų).

"Daug kas įsivaizduoja, kad gera parodinė erdvė - galerinė institucija, yra kažkokia architektūriškai tobula struktūra. Šioje tobulos būna grindys (paprastai lieto betono - kaip I "Titaniko" aukšte - nors be grindų kitokio gėrio ten nėra), sienos (kaip kokioje "Kairėje-dešinėje" - tiesiog baltos ir be jokių nišų, karnizų  ir drėbto tinko faktūrų) ar lubos (kad ir nusagstytos XX amžiaus pradžios kičinėmis gipso lipdybomis - tokias pamatytume "Vartuose"). Ne, oi ne, ir ne! Gera parodinė erdvė yra ta, kuri turi savus autorius ir savą publiką. Trijų pastovių menininkų - Elenos, Liudo ir Ryčio dėka "Krematoriumas" taip pat įgauna geros parodinės erdvės bruožų. Ir tam netrukdo nei grindys, nei sienos, net nei lubos..."

Darbuotojas kalbėjo dar daugiau ir plačiau (išsamiai nušviesdamas dabartinę politinę situaciją ir tarptautinius santykius), tačiau esminiai jo pasakyti žodžiai buvo tie, paminėti aukščiau (tiesą sakant, pats gerai pamenu, kad jokios "Kairės-dešinės" ar juo labiau "Vartų" jis ten tikrai neminėjo). 

Bet dabar apie TAPYBĄ.

Taigi - trys jauni tapytojai. Jie dar nepasikėlę į puikybes. Jie dar dirba - tapo, ieško ir analizuoja. Tapyboje tai yra didžiausios vertybės ir norisi palinkėti, kad net sendami jie išsaugotų tą ieškojimo ir smalsumo dovaną, kurią dabar turi ir kuri jų tapybą daro įdomia ir unikalia. Nes galiu iš karto ir konkretizuoti. 

Elena Antanavičiūtė - jos tapybai pasižymi subtiliu balansavimu tarp konceptualaus literatūriškumo, žodinio-tekstinio (verbalinio) naratyvo ir spalviškai konstruojamos formos. Manau, kad Elena turi didelės potencijos tapti pasakotoja tapytoja, postringaujančia istorijas per formą ir spalvą. Tai intriguoja. 

Elena Antanavičiūtė: "Katinas" ir "Autoportretas vandenyje". Asmeninės, nuoširdžios, neišgalvotos ir nenužiūrėtos istorijos. Tai autentiška tapytoja.

Liudas Matijošius - yra spalvinių subtilumų pameistrys. Meistru jis taps gindamasis bakalaurą... Bet tai bus netolimojoje ateityje. Šiaip jis labai jautriai tepa ir dažą ir maišo spalvą - dirba su koloristine palete. Mūsų bespalviškumo ir prasto fotografiškumo laikais tai užveda. + Liudas tarp savo pastelinių spalvų ir jų akvareliškų sluoksnių (per daug to neslėpdamas) patalpina sveikos, geros ironijos.

Liudas Matijošius "Grikiai". Tie, kas dar prisimena Ričardą Povilą, pritars mūsų kukliai nuomonei, kad matome sublimuotą Vaitiekūną - išvirtą (kaip grikių košę) ir suvalgytą su visais spirgučiais. Gaila, fotikas ir dirbtinis apšvietimas čia pervirškino ne tik RPV, bet ir pačias spalvas, tačiau net iš to matyti, kad dzūkiškas peizažas iki šiol turi gyvybingas tradicijas. Pjauna kaip peiliu per širdį (ir sviestą). Monumentalumas.

Rytis Ratkevičius - yra ir subtilus (gal net sakyčiau labiau - rafinuotai elegantiškas) ir architektūriškai struktūriškas. Dar ankstesnėje parodoje akį patraukė neoromantizuoti rūkeliuose skendintys pastatų siluetai. Žinoma, kad visa tai atlikta tapybiškai. Manau, kad ir toliau einama teisingu keliu.

Rytis Ratkevičius "Buvę KGB rūmai". Rytis puikiai (per teptuką ir dažą) pagauna senos architektūros dvasią. Tame sovietinio "saugumo" statinyje akumuliuojasi  visos kankinamų žmonių dejonės, o aikštėje ištrypti takai it pirštų atspaudai koduoja visą praeivių "splyną".

Tad ką dar galima bepridurti? Geras, dirbantis trejetas. žinantis ko nori, turintis ambicijų. Tad perfrazuojant parodos pavadinimą, juos - autorius, galima pavadinti ne tik "pre-dators", bet ir "predatuotojais" (toks personaliai ir subjektyviai sugalvotas žodis) - tais menininkais, kurie kryptingai ir nuosekliai eina link savo tikslo. Apie juos dar išgirsime. 

Bendras vaizdas nr. 2

Ties riba: Eimantės Šimkutės ir Kazimiero Jackevičiaus parodos

„Ties riba“ – taip pavadinau šį tekstą ne (ar ne „tik“) dėlto, jog aprašomųjų objektų – dviejų parodų terminai baiginėjasi, baigiasi, jau pasibaigė... Kalbu apie du jaunus menininkus. Gal net ir ne menininkus (šiais laikais menininkais gali būti vadinami ar vadintis visi, tad kur kas išskirtiniau yra kažko nepavadinti menininku), o dar jaunus autorius. Kazimieras Jackevičius Vilniaus dailės akademiją baigė prieš metus, Eimantė Šimkutė netrukus ginsis savo diplominį darbą bakalauro laipsniui įgyti. Juos sieja ta pati – Monumentaliosios tapybos katedra, studijos būtent joje. Jų parodos veikia/veikė skirtinguose ekspoziciniuose taškuose – ne ŠMC ir net ne „Titanike“, o „Krematoriume“ (Eimantės atveju) ir Karininkų ramovėje (Kazimieras). Skiriasi parodų dydžiai – Eimantės paroda ne tokia jau ir didelė (nes egzistuoja palyginus nedideliame ekspoziciniame plote), Kazimiero paveikslai, sukabinti traukinuko principu, okupavo net dvi kultūrinę-militarinę paskirtį atliekančios erdvės sales. Eimantė eksponuoja visiškai naujus, šviežius darbus. Tai savotiška repeticija prieš gynimus. Kazimierui vienas barjeras – tas formalusis, akademinis, jau baigtas. Tad jis pateikia savotišką retrospektyvą. Parodinėje kolekcijoje pateikti ir keleto metų senumo, ir naujesni darbai. Tai savotiškas vieno trumpesnio-ilgesnio periodo užantspaudavimas. Nes juk kam rengiamos parodos? Kaip liudija Eimantės atvejis – savotiškam pasitikrinimui, išsibandymui kūrybos perkėlimui ne į tokią saugią ir komfortišką zoną (kurioje reiia spręsti ir eksponavimo problemas, ir įsitikinti, jog kitame, „svetimame“ kontekste artefaktai gali prabilti kitaip – nebūtinai geriau, blogiau, bet kitaip). Kazimiero paroda liudija ir kitokią parodos reikiamybę (kalbame apie menininkų tikslus) – tai yra savotiškas permąstymas, analizavimas kas jau buvo – tam, kad gręžiantis į nueitą kelią būtų žygiuojama tolyn.

Eimantė Šimkutė Camera obscura 2017

Kazimieras Jackevičius Skilęs sapnas 2014

 Abu šie menininkai yra ties riba. Ta riba yra labai paprasta, o kartu sudėtinga. Pradėti savo kaip laisvo ir savarankiško menininko kelią yra be proto įdomu, ir (kartu) sunku. Akademija iki šiol veikia (veikė ir veiks – bent jau taip spėju) kaip savotiškas šiltnamis, inkubatorius. Nes viena yra save realizuoti kaip menininką tarp kitų tokių pačių (iš tiesų tai visai ne tokių pačių ir dažnai siekiančių visai ko kitko; galop – tarp studentų, būkime atviri, esama labai daug, gal net dauguma, kurie ir nežino ko nori ar nenori nieko), visai kita – „karo lauko“ sąlygomis. Gyvenimas juk yra karas, kuriame nėra nugalėtojų. Banalu ar ne? Bet taip yra. Akademijoje (kalbu apie tapybines disciplinas, kurioms atstovauja dvi katedros – „molbertinės“ tapybos ir „monumentalios“) šiuo metu dėstančius dėstytojus (savo ruožtu ir studentus) šiuo metu galima suskirstyti į dvi kategorijas: 1) tuos kurie rengia menininkus; 2) tuos kurie ruošia menininkus. Koks skirtumas tarp šių dviejų veiksmų – „rengimo“ ir „ruošimo“. Pirmuoju atveju jau kokiame antrajame-trečiajame kurse studentas yra įspraudžiamas į Neklystančio Menininko futliarą. Antruoju – jam dar vis leidžiama studijuoti. Nekalbėsiu, kad ir vienas, ir kitas atvejai turi savo privalumų ir trūkumų. Vis tik manau, kad studijų procesas yra tas palaimingas laikotarpis (turbūt taip sprendžiu remdamasis savo asmenine patirtimi, tegul ir nesimokiau tapybos), kuomet yra oficialiai leidžiama klysti. Skamba baisiai. Taip, skamba baisiai, nes menininkai privalo klysti nuolat. Patikslinsiu – klaida yra neišvengiama eksperimento, laboratorinio darbo, studijavimo ir analizavimo pasekmė ar net rezultatas. Pamenu, kuomet kai mokiausi piešimo, maniškis mokytojas man griežtai draudė naudotis trintuku. „Nutrynęs klaidingai pažymėtus taškus ar nubrėžtas linijas, nežinosi, kaip reikia nupiešti gerai“, – komentavo maniškius „liapsusus“ dėstytojas. Patogu būti Neklystančiu Menininku (nors įgudę profesoriai ir reiklios gynimo komisijos ar nieko nereikšiantys recenzentai vis tiek suras ką pasakyti blogo), bet tai yra pavojingas ir dažnai niekur nevedantis kelias. Tiksliau – tas kelias veda. Kartais to kelio pabaigoje šviečia Laimės žiburys arba Šlovė/Garbė. Tačiau esmė slypi tame, kad anksčiau ar vėliau, tas jau antrajame-trečiajame kursuose Neklystančiu Menininku tapęs individas jau po visų formaliųjų studijų turės (nori ar nenori – tiksliau, jeigu nori kažką pasiekti) turės grįžti ten pat, iš kur buvo atėjęs. T. y. vis tiek išbandyti save klaidose ir klystkeliuose, nuopuoliuose ir nuodėmėse. Čia nekalbu apie moralinius nutikimus, o viso labo apie meno darymą. 

 

Kazimieras Jackevičius Atminties atspindžiai 2017

Eimantė Šimkutė Autoportretas 2015

 Eimantė ir Kazimieras (mano nuomone) nėra Neklystantys Menininkai. Bent jau šiuo metu. Ir tuo labai džiaugiuosi. Tiek jos, tiek jo atvejais turiu ką pasakyti – kas yra „blogai“, o kas – „gerai“. Antai, Eimantės tapyboje esama ir netolygumų (kalbu apie netolygią, tiesiog tarp figūratyvo ir dekoratyvios abstrakcijos gravituojančią plastiką ar net literatūrinį pasakojimą – pavadinkime jį naratyvu; galop veikia ir dar tas „akademinis“ murzinumas spalvos sampratoje), Kazimiero tapyboje galima įžvelgti tam tikro epigoniškumo (keistoka, kuomet jaunas žmogus dirba kaip XX amžiaus 7 dešimtmetyje, tam tikro plastinio netolygumo čia taip pat galima užčiuopti). Vadinkime tai „klaidomis“. Bet iš tiesų tai nėra jokios klaidos, nuodėmės ar nuopuoliai. Tai yra natūralus ieškojimų produktas (ne rezultatas), savotiškas šlakas, be kurio neįmanomas tauraus metalo išgavimas. Tad kokie yra E. Šimkutės ir K. Jackevičiaus „gerumai“ (privalumai ir stiprumai)? Pirma, eksperimentinė drąsa. Nebijojimas išbandyti savo jėgas ir tame, ir tame. Manau, jog tai yra ženklas, demonstruojantis abiejų menininkų drąsą (be šio dalyko tapyboje nėra ko veikti). Su tuo tiesiogiai yra susijusi eksperimentavimo, analitinio protavimo faktoriai. Tai rimta. Kalbant apie individualius požymius – Eimantė, be jokių abejonių, yra jautri tiek vaizduojamam subjektui, tiek pasakojamam objektui, tiek viso to fiziniam realizavimui (medžiagai, formai, tiesiog dažui ir spalvai). To jautrumo apstu ir Kazimiero tapyboje – ir smagu matyti laisvę spalvą tiek išrėkti, tiek subtiliai išdeklamuoti. Visa kita – tolimesnio kelio ir darbo reikalai. Tad ir sakau, jog abu menininkai yra ties esmine riba. Toliau matau (žvelgdamas iš šono) geras perspektyvas. 

Eimantė Šimkutė

Kazimieras Jackevičius

Eimantė Šimkutė

Kazimieras Jackevičius

MĖGSTU MODERNIZMĄ (IR KITUS DALYKUS): Eglės Maskaliūnaitės-Butkuvienės keramikos paroda "Kelionė" VDA "Krematoriume"

Atsitiko tai, kas turėjo atsitikti.

Dar 1999 metais magistro laipsnį VDA Keramikos katedroje įgijusi Eglė Maskaliūnaitė surengė savo pirmąją personalinę parodą. Ir įvyko tai ne bet kur, o tos pačios alma mater erdvėje – buvusiose dujinėse keramikos krosnyse, vadinamajame Krematoriume. Mahometas atėjo pas kalną, kalnas laukė Mahometo. Ar atvirkščiai. Keramika grįžo prie krosnių. Krosnys jos kantriai laukė. Gražu ir neįtikėtinai tikėtina.

Savo parodą menininkė pavadino „Kelione“. Kiekvienas žmogus išgyvena savąsias keliones. Menininkai – taip pat. Vienos jų trumpesnės, kitos – ilgesnės. Kalbu ne apie gyvenimą nuo gimimo iki mirties, o tiesiog pasirodymų ritmiką. Dvidešimt metų – tai ganėtinai ilga kelionė. Visa tai puikiai atsiskleidžia ir artefaktuose. Juose esama savotiško užkonservavimo („užvekavimo“) viso to, kas vyko ne tik E. Maskaliūnaitės gyvenime, bet ir lietuviškoje keramikoje apskritai. Esama čia ir klasikinės – iš liaudiškosios puodininkystės, Liudviko Strolio katalizuotos mokyklos reminescencijų, ir praeito amžiaus tautinės keramikos „aukso amžiaus“ (tai vyko aštuntąjį-devintąjį dešimtmečiais) inspiracijų, ir, galop, žvelgimo į priekį – naujų horizontų paieškų. Nes juk kiekvienas keleivis kelyje, sąmoningai ar nejučiomis dairosi ne tik per petį atgal („koks kelias įveiktas?“), bet ir žvelgia priekin („kas laukia prieš akis?“). Tokio mąslaus žvelgimo, meditatyvaus dairymosi atgal ir pirmyn yra ir Eglės darbuose. Manau, kad tame slypi bet kurio meno kūrinio ar, labiau, jų visumos, didesnės kolekcijos privalumas. Aišku, kaip ir bet kurioje kelionėje ar net elementariame keliavime, dar dairomasi ir į šonus. O tuomet akis gaudo ne tik esminius dalykus, bet ir visokias smulkmenas, detales. E. Maskaliūnaitės parodos visumoje esama ir tokio „pasibarstymo“, tiesiog netolygumo, kuriame gali kilti klausimų apie vieningumą, apie bendrystę tarp atskirų objektų, apie jų „susigrojimą“.

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Kaimo daiktai 2015, molis, glazūra, redukcinis degimas, 1000 °C

Kaimo daiktai - man kaip žiūrovui turbūt vienas patraukliausių kūrinių. Galbūt simpatijas kelia tapybiškas šių objektų pobūdis - subtilus koloritas, taip pat vykęs natiurmortiškas išeksponavimas a la Ričardas  Povilas Vaitiekūnas.

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Žiema Ventspilyje 2014 akmens masė, porcelianas, glazūra, 1400 °C

Ši kompozicija kelia reminescencijas su biormorfiška ir elegantiška Liucijos Šulgaitės ir praeitų dešimtmečių lietuviška keramika gerąja prasme. 

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Sudalinimas 2017 molis, glazūra, 1000 °C

Šis darbas atvirkščiai -  regisi ne retrospekciškas, o futurologinis. Daug kam iš kalbintų žiūrovų jis primena motociklininko šalmą. Man taip pat. Smagus glazūrų blizgesys

Mano nuomone (bet gal tai neišprususios akies ir kitų pojūčių padarinys?), E. Maskaliūnaitė unikaliausia yra ten, kurioje palieka daugiau vietos atsitiktinumui, medžiagos ir technologinėms galimybėms, kur griežtos formos yra apgaubiamos subtilesnio rūkelio, ten, kur gamta nustelbia (gal ne nustelbia, o pasubtilina) kultūrą ir žinojimą, kur išankstinius įsitikinimus ir planus koreguoja išoriniai ir nevisuomet prognozuojami dalykai.

Nes kaipgi be staigmenų ir netikėtumų kelionėje ir mene?

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Nežinomybė  ir Drugys 2016 akmens masė, anagamos degimas, 1300 °C

Šie du objektai - patys laisviausi (formos prasme) ir patys rytiškiausi (charakteriu).

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Pirmapradiškumas 2016 akmens masė, anagamos degimas, molis, glazūros

Štai ji - tradicija lietuviškoje keramikoje - biomorfizmas, erotika, seksualumas. Plius subtilumai formoje ir kolorite.

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Stebėtojas 1 2017 molis, glazūra, redukcinis degimas1000 °C

Tiesiog ilgaausis. Arba stebėtojas.

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Pusiausvyra (mėgstu modernizmą) 2017 akmens masė, anagamos degimas, 1300 °C (toliau - Kryžiažmogis 2017)

 Simboliškas pavadinimas, taikliai apibūdinantis autorę. 

E. Maskaliūnaitės-Butkuvienės keramikoje grumiasi, rungiasi, glamonėjasi, mylisi, bučiuojasi, kandžiojasi modernizmas ir postmodernizmas, natūra ir kultūra, porcelianas ir akmens masė, redukcija ir anagama, griežta forma ir atsitiktinumas, formalizmas ir literatūriškumas,  Kryžiažmogis ir Stebėtojas...