2017 m. lapkričio 27 d., pirmadienis

Tapytojų karas po geltonai, žaliai, baltai raudona vėliava: Vilniaus dailės akademijos tapytojų paroda Gdansko dailės akademijoje. 1 dalis

Iš karto perspėsiu, jog šiame tekste nebus rašoma nei apie jokį militarinį konfliktą (ypač tarp lenkų ir lietuvių, nes ačiū Dievui, tokio ir nėra) nei apie vėliavas. Panašiai kaip Dorotos Masłowskos romane (Wojna polsko-ruska pod flagą biało-czerwoną – „Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava“), kurio pavadinimas čia ir perfrazuotas, tai tėra tam tikra kaukė, nurodanti į truputėlį kitokius kontekstus. Aišku, kalbant apie kultūrinius (o ir istorinius, politinius etc.) Lenkijos ir Lietuvos santykius karo ar bent šiokios trinties tarp dviejų valstybių ir tautų aspektas visuomet yra neišvengiamas. Kita vertus, viskas priklauso nuo abiejų pusių „sugedimo“ laipsnio ir noro matyti tai, ką kas nori. Tiesiog geografija ir kitkas yra lėmę mūsų dviejų visuomenių kaimynystes. Tos pačios aplinkybės sąlygojo, kad lenkų yra daugiau, lietuvių – mažiau. Jie apsikrikštijo anksčiau, mes (ir jų dėka) – vėliau. Visa tai žinome iš vadovėlinės informacijos. Dar pri(si)minsiu asmeninę patirtį ir kaip sovietinės vaikystės laikais tikrai vos ne vieninteliu langu į normalų pasaulį buvo Lenkijos televizija (taip pat su Liuksmeburgu, „Amerikos balsu“ konkuruojantis Varšuvos radijas). 

Didysis arsenalas Gdanske - čia vyko 33 Lietuvos tapytojų paroda

Parodos rengimo metas. Lenkų tapytojas ir kuratorius Piotras Józefowiczius duoda interviu vietiniam radijui. Už jo - Jono Gasiūno darbas, kairėje - Kęstučio Grigaliūno kūrinys. Dar kairiau (gilumoje) - Eimučio Markūno kompozicija

Tad natūralu, jog lietuvių ir lenkų tapyba (jeigu pradėsime kalbėti konkretybėmis) yra be galo panaši, artima, gimininga. Kitos tokios nėra. Latviškoji tapybos mokykla (kokia gimininga ji būtų jau vien dėl to, jog ne tik Vladas Eidukevičius, bet ir kiti klasikai yra ten mokęsi) nėra tokia susijusi. Meną vartojanti publika Vilniuje tuo įsitikinti galėjo dar rugsėjo mėnesį, kuomet VDA parodų salėse „Titanikas“ buvo pristatyta dviejų kuratorių Piotro Józefowicziaus, Sławomiro Lipnickio (jie taip pat ir tapytojai, parodos dalyviai) surinkta tapybos kolekcija iš Gdansko. Nors oficialiai deklaruota, kad tai yra dviejų aukštųjų šio šiaurinio Lenkijos miesto mokyklų, kuriose dėstoma tapyba kaip savarankiška disciplina (Gdansko dailės akademijos ir Gdansko technikos universiteto – ypač prestižinės ir net savo amžiumi garbingos institucijos) dėstytojų pristatymas, tačiau ne taip oficialiai kuratoriai prašė akcentuoti ne tai, o pačią koncepciją. Paroda buvo apibūdinta Khôros terminu. Šią kategoriją vartojo dar senovės graikai, nusakydami erdvinę situaciją, neutralią ribą tarp skirtingų polių (miestų-valstybių), terminas taip pat populiarus filosofijoje – nuo Platono iki Julios Kristevos. Pernelyg nesiplėtodamas ir gal šiek tiek suprimityvindamas tarsiu, jog viena iš dabartinių šio termino reikšmių ženklina dalykus be reikšmės ar esmės, objektus, neturinčius tapatybės. Manau, kad toks suvokimas turi racijos. Ir ypač tai pasiteisina pamačius „grįžtamąją“ – Vilniaus dailės akademijos tapytojų parodą, vykstančią lapkričio mėnesį jau Gdansko dailės akademijoje – įspūdingoje jos parodų erdvėje, veikiančioje XVII amžiaus pradžios Didžiojo arsenalo (Wielka zbrojownia) pirmojo aukšto salėje. Tris dešimt trys lietuvių tapytojai – vienaip ar kitaip, darbiniais ar studijiniais ryšiais susiję su savo Alma mater, didžioji jų dalis atstovauja tris esmines tapybines Akademijos katedras (Tapybos, Monumentaliosios tapybos ir Kauno fakulteto, iš kitos pusės – niekas nepaneigs, kad ekspresyviajame Jone Čepe ar spalvotyriniame Gintaute Trimake nėra tapybinio temperamento) savo darbais atskleidė, jog jokio karo tarp Gdansko ir Vilniaus, Lenkijos ir Lietuvos bent tapybiniu aspektu tikrai nėra. Kad čia kaip egzistavo, taip iki šios galios turi Krėvos ir Liublino unijų dėsniai. Esmė ir reikšmė slypi tame, kad net vizualiai abi tapybinės mokyklos yra be galo panašios. Lenkai taip pat turi savo Drazdauskaites ir Skaurones, Gasiūnus ir Markūnus, Gaitanži ir Ulčickaites. Tūlam paminėtam menininkui galbūt nėra malonus toks palyginimas, tačiau jis tik patvirtina, jog kiekvienas lietuviškas Jogaila turi savąją lenkiškąją Jadvygą (ir atvirkščiai). Bet, vėlgi pavyzdžiui, esama jungties tarp Henriko Cześniko ir Jono Gasiūno (konceptualizuotas ekspresionistinis kontūras), Romano Gajewskio ir Eglės Vertelkaitės (fotografinis multiplikavimas), Jakubo Pieleszeko ir Kęstučio Grigaliūno (pop meno stilistika, virtusi individualia maniera). Skeptiškesnį žiūrovą labiausiai turbūt turėtų įtikinti bendras katalogas, savotiškas Khôros įsikūnijimas popieriuje – mat čia lygiaverčiai susitiko tiek lenkų, tiek lietuvių tapytojai. Manyčiau, kad panašumų tarp vilniečių ir gdanskiečių yra daugiau nei tarp pirmųjų ir, sakykime, krokuviečių ar net varšuviečių. Viena vertus, tai yra lėmę, sakykime,  prigimtiniai dalykai – į pokarinį buvusįjį Dancigą atvyko ne vienas ir ne du „kresų“ gyventojai, tarp jų ir vadinamieji „vilenčiukai“. O iš kitos pusės, Gdanską ir Vilnių nuo Abiejų Tautų Respublikos laikų sieja ir multikultūrizmas kaip puoselėjama vertybė, „laisvės dvasia“, – kaip patikslino lenkiškosios projekto „Gdanskas Vilniuje, Vilnius Gdanske“ dalies kuratoriai.

Atidarymas
Lietuvių menininkai (Pranas Griušys ir Aušra Vaitkūnienė) atidarymo metu. Aušra prie savo paveikslo. Kairėje - Eglės Grėbliauskaitės darbas.
Viktoras Paukštelis ir jo "Rožinis arklys". Kairiau - Česlovo Lukensko "Žvaigždė"
Pagalvojau, kad bendrą tapybinę situaciją būtent iš simbolizuoja bei šifruoja dviejų kaimyninių valstybių vėliavos. Man lenkiškosios balta ir raudona tartum išreiškia kietesnę, griežtesnę, labiau grafišką ir konceptualesnę lenkiškosios tapybos mokyklos dvasią, tuo tarpu mūsų trispalvė ne tik savo istorinėmis kūrimo peripetijomis rodo pastangas nugravituoti nuo nuolat aktyvesnės istorinės partnerės (prisiminkime Antano Žmuidzinavičiaus pateiktą pirminę – raudonos ir žalios valstybinės vėliavos variaciją, neabejotinai inspiruotą lenkiškosios dvispalvės), bet ir lyriškesnį, galbūt labiau puoselėjamomis koloristinėmis vertybėmis (ne be Paryžiaus mokyklos alsavimo) pagrįstą Lietuvos tapybos pobūdį.

Gintaras Palemonas Janonis versus Žygimantas Augustinas
Iš dešinės į kairę (čia apie kūrinius): Deima Katinaitė, Rima Blažytė, Andrius Zakarauskas, Eglė Vertelkaitė

Taip, tarp lietuviškosios ir lenkiškosios tapybų esama ir skirtumų. Bet vis tik akcentuočiau, jog skirtumai kartais tik išryškina panašumus. Šį dalyką pastebėjau ir kaip dviejų šiųmetinių VDA tarptautinių parodų kuratorius. Pavasarį Akademijos dėstytojai ir studentai kūrybinę energiją ir menines jėgas lyginosi su Peterburgo Štiglico dailės akademijos kolegomis, rudenį vyko mainai tarp Vilniaus ir Gdansko. Paradoksas, likimo ironija ar tiesiog sutapimas (rodantis, jog visos akademijos yra kažkuo panašios), kad tiek Peterburgo, tiek Gdansko parodų atvejais laukė kuo tikriausi architektūriniai ekspozicijos iššūkiai. Vis tik demonstruoti meną aktyviose, pačios kaip meno kūriniai veikiančiose erdvėse yra pakankamai sudėtinga. Jungtinėje rusų–lietuvių parodoje atsiskleidė daugiau skirtybių nei panašumų – ir čia galiojo ne tik kitokių požiūrių į meną apskritai dėsnis. Rusų dėstytojai bei studentai vis dar išsaugoję, išlaikę (kitas klausimas – savanoriškai ar priverstinai) didesnę akademizmo dozę, labiau orientuojasi į savojo modernizmo klasikus nei į dabartines Vakarų meno tendencijas. Juolab, kad ir pastabų galima tarti apie organizavimo specifiką – hierarchizavimo, netgi elementaraus biurokratizmo ir ne visai laisvos visuomenės požymiai čia buvo ypatingai ryškūs (vis tik to negalima pasakyti apie individualų bendravimą su dailininkais – Piterio publika šiuo atveju yra visiškai europietiška). Tuo tarpu Gdansko dailės akademijoje ne tik visa kuravimo specifika, bet ir šiltas atidarymas, bendravimas su kolegomis po jo atskleidė, kad bent jau tapybiniame pasaulyje artimesnių lietuviams nei lenkai turbūt nėra...


2017 m. liepos 21 d., penktadienis

Meiliausi ir geriausi. Apie "Meno celių" parodą "MEILĖ. geriausi" diskutuojant su kritike

Dėl šio teksto (ar tiksliau – tekstinio komentaro, komentuojančio kitą komentarą) atsiradimo norėčiau padėkoti vienam asmeniui – savo kolegei Aistei Paulinai Virbickaitei, trumpai anonsavusiai parodą „Meilė. geriausi“ tokiais žodžiais:

„.Vilniaus dailės akademijos parodų erdvėje ‚Titanikas‘ Kultūros nakties metu tradiciškai atidaromos geriausių akademijos studentų parodos. Pirmame aukšte pristatomi taikomojo meno – įvairių dizaino sričių (mados, produkto, grafinio dizaino) – kūriniai, kurių autoriai laimėjo dizaino inovacijų centro organizuojamą konkursą „Jaunojo dizainerio prizas 2017“. Antrame aukšte rodomi įvairių vaizduojamojo meno krypčių (tapybos, skulptūros, fotografijos ir t. t.) magistrantų darbai. Šiais metais Dailės akademiją baigė 512 studentų, tad suprantama, kad parodoje rodomi tik geriausiųjų darbai, kuriuos įvertino vertinimo komisija, o atrinko parodos kuratorius pagal pasirinktą meilės temą.
Retai kada parodos tema ir turinys taip stipriai skiriasi. XXI amžiaus akademizmas savo esme nesiskiria nuo buvusio, tarkime, XIX amžiuje: jis kokybiškas, šaltas ir apskaičiuotas. Akademijos absolventai tiria, stebi ir konstruoja. Jie korektiški, mandagūs ir labai protingi. Kai visa paroda sudaryta tik iš tokių kūrinių, neišvengiamai apima nuovargis ir šaltukas...“. http://www.7md.lt/daile/2017-06-30/Meno-espreso

Mėgstu ir myliu Aistę Pauliną kaip dailės kritikę dėl jos rašymo manieros. O šioji yra labai paprasta – glausta ir lakoniška, šarmingai žaisminga, truputį paviršutiniška (it koks rokokinis porceliano puodelis ar toji itališkoji espreso kava, kurią žavi dailėtyrininkė, manau, išgeria saulėtais vasaros rytais). Bet tame esama ir pliusų, ir minusų. Pliusas tas, kad meno vartotojui suteikiamas tam tikras sukramtytas ir suvirškintas koncentratas. Kai kuri publikos dalis, ypatingai mėgstanti Aistę Pauliną dėl jos populiarių „postų“ socialiniuose tinkluose ar lekcijų „elitinėse“ galerijose – turiu omenyje tas pasiturinčias,  laiko ir pinigų savišvietai negailinčias damas ar šampūnais kvepiančius ponus, vertina gavusi paruoštukų kultūrinio gyvenimo labirintuose. Minusėlis yra toks, kad kartais tas žaismingumas praslysta paviršiumi ar net pro šalį, ypač turint omenyje konstatacijas be turinio, deklaracijas be idėjos. 

Pabandysiu tai įrodyti paanalizuodamas vieną Aistės Paulinos mintį: „...XXI amžiaus akademizmas savo esme nesiskiria nuo buvusio, tarkime, XIX amžiuje: jis kokybiškas, šaltas ir apskaičiuotas...“. 
 
Šiame sakinyje yra daug vertingų minčių ir dar daugiau neatsakytų klausimų. Žinoma, trumpa anonsinė žinutė negali pretenduoti į išsamesnę analizę, tačiau, mano įsitikinimu, kiekvienas teiginys turi turėti tam tikrą pagrindimą. Vienas iš tokių klausimų tai būtų apie akademizmą. Kas yra XXI amžiaus akademizmas? Menas, sukurtas akademijų aplinkoje? Šioje vietoje iš karto kyla daugybė papildomų klausimų? Kaip antai – ar tikrai XXI amžiaus Akademija (ypač Vakarų pasaulyje) taip ir nesiskiria nuo XIX amžiaus Akademijos? Ar tikrai, tiek vienoje, tiek kitoje esama „kokybiško, šalto, apskaičiuoto“ meno gausos?. Tarytum turėtų glostyti širdį meno kritikės pastaba apie „kokybišką“ meną. Vis tik, darbuodamasis Akademijoje, matau, jog joje pridaroma ypatingai daug nekokybiško meno (ir dizaino). Bet kitaip ir negali būti! Laikausi nuomonės, jog bet kuris pažinimas, mokymasis yra pasiekiamas tik per klaidas, jų nagrinėjimą, jų analizę. Ir pats blogiausias atvejis ištinka tuomet, kai menininkas iš karto, iš pat pradžių siekia padaryti tik kokybišką meno kūrinį. Beje, šis dalykas ypatingai dažnai pastebimas meno pedagogų kūryboje – nenorėdami „susikompromituoti“ prieš savo mokinius ir studentus, jie kaip pašėlę, it kokie preciziški bepročiai siekia kurti tik gerai, ir tik labai gerai. O koks rezultatas – ogi dažniausiai perspaustas, negyvas, neįdomus. Miręs menas. Būtent toks yra tas kokybiškasis akademizmas.

Du akademizmai: kairėje - XIX amžiaus (nežinomo autoriaus, galbūt studijavusio menus Vilniaus universitete, piešinys iš VDA muziejaus rinkinių) ir, dešinėje - XXI amžiaus (Karolinos Voicechovskajos - Monumentaliosios tapybos magistrės kūrinys). Ar labai jie yra panašūs? Ar trūksta jiems šilumos ir neklystamumo?
 Pats kaip šios parodos („Meilė. geriausi“) kuratorius paprieštarausiu Aistei Paulinai dar dėl vieno jos teiginio. Jo išeities taškas būtų frazė: „...atrinko parodos kuratorius pagal pasirinktą meilės temą...“. Tai nėra visai tikslu (galbūt tai mano paties, kaip parodos kuratoriaus ir pranešimo spaudai, anotacijos autoriaus nesugebėjimas artikuliuoti?). Tik dalis parodos dalyvių buvo atrinkti pagal meilės temą. Taip – tikrai, siekiau, kad „Meilei“ dedikuotoje parodoje būtų apie tai kalbančių artefaktų. Kita vertus, pripažinkime, kad tokios mišrios, gyvenimo padiktuotos parodos (iš tiesų, juk tai visuomet gresia būti suneštiniu reikalu!), tad abstrakčios koncepcijos pasirinkimas yra pusė darbo. Štai, pavyzdžiui, šiais metais „Titanike“ vyko tokia kasmetinė (ir mano asmenine nuomone – absoliučiai niekinė savo tikslais ir rezultatais) paroda, kurioje savo etapinius tyrimus (et, koks trivialus žodis mene) pristatė meno ir dizaino doktorantai. Parodos kuratorius Vytautas Michelkevičius  parinko tam visam reikalui labai jau apibendrintą „Darbastalio“ pavadinimą. Ir ką gi – tai nulėmė tam tikrą šio projekto sėkmę. Arba praeitais metais Jurijus Dobriakovas kuravo tai, ką šiais kuravo šių eilučių autorius – VDA absolventų parodą. Ją pavadino „Tikėjimu“. Irgi nieko nesakantis, tuo savo Niekiu viską tiesiog suveržianti koncepcija. Tad Vidas Poškus su savo „Meile“ ėjo jau numintu keleliu. Kita vertus, atsirikindamas darbus šiai parodai, „Meilę“ vartojau ir kaip metodą, kaip darbo įrankį. Labai elementariai – rinkausi tuos autorius, tiksliau – jų kūrinius, kuriuos pamilau iš pirmo žvilgsnio. Čia ir dabar. Tad pasakymas, jog XXI amžiaus akademizmas yra „šaltas ir apskaičiuotas“ žeidžia mane it kokį įsimylėjėlį, kuriam sakoma, jog jo mylimojo yra negraži ir negera arba analogiškai – „šalta ir apskaičiuojanti“ (arba, kad mano, kaip įsimylėjėlio, toks yra pasirinkimas). Pats, įsimylėjęs tą dvidešimt vieną artefaktą, net netraktavau jų kaip kokios nors akademinės kūrybos išraiškos ir taip toliau, ir panašiai. 

Baigdamas šį savo tekstą paaiškinimu, kad mano paties kuruotos parodos pavadinimas yra tiesus ir teisingas tik iš dalies  ("Meilė.geriausi" iš tiesų reiškia, kad tuos kūrinius kuratorius tikrai myli, bet žodis "geriausi" - neatsitiktinai užrašytas mažąja raide, nes tuo pranešama apie ironiją - kas gi gali būti šiais laikais geriausiu? Ypač XXI amžiaus akademijose...) žemiau išskleisiu (trumpai pakomentuodamas - KODĖL) jie) bent kelis autorius iš to 21 mylimiausio. O juk kai myli - tai ir geriausias...



Petro Pyrohov (Skulptūros klatedros magistrantas) Informacija - tai darbas, kalbants apie informaciją. Naudojant ultragarsinį jutiklį, šviesa reaguoja į prieinantį žiūrovą - ji pradeda stiprėti, galop jį apakindama. Pagalvojau, kad tas akinimo momentas yra be galo aktualus ir melo reikaluose...

Vienas iš mylimiausių (visomis prasmėmis - ir dėl koncepcijos atitikimo, ir dėl poveikio) - tai Marijos Klimavičiūtės (Monumentaliosios tapybos katedros magistrantė) instaliacija Objektai, sudaryta iš daiktų, kalbančių apie dviejų objektų ir subjektų tarpusavio santykius, jų jungtis ir išsiskyrimus - 
 

Marija Klimavičiūtė Objektai - du sujungti auksiniai žiedai, dvi susijungusios ir šokančios plaštakos.
Marija Klimavičiūtė Objektai - kramtoma guma, užklijuota mokyklinio/studijinio suolo apačioje. Gerai žinoma edukacinių metų patirtis. Vėlgi galima sakyti, kad kalbama apie visokiausius meilės reikalų užkaborius (nors gal pernelyg tiesmuka?), o man tiesiog patiko savo antiestetiška estetika ir patirties padiktuotu sprendimu.
Marija Klimavičiūtė Objektai - su į vieną kūną sujungti sukimo žiedai. Argi ne meilės alegorija ir simbolis?

Marijos Klimavičiūtės kolegė (iš tos pačios katedros, o ir artima savo pasaulėžiūra) - Simona Kačinskaitė. "Kūrybiniame darbe kuriama instaliacija iš atskirų objektų, kurie siejasi savo kasdieniškumo požymiais, bet kartu, tiek patys savaime, tiek sujungti į bendrą instaliaciją, tampa kasdienybės trangresija, keldami ‚keistumo‘ ir pasakiškumo nuotaiką. Tai kas atkeliauja iš kasdienybės ar yra kasdienybės ženklai, tampa mano pasakos motyvais" - taip sako pati autorė.O man tai kuo tikriausias meilės kampelis, salonas-buduaras, kuriame mylimasis ir mylimoji lieka be nosių ;)


Simona Kačinskaitė (Monumetaliosios tapybos katedra) Kasdienybės pasak(oj)iškumas (instaliacija)
Alberta Saukaitytė (Keramikos katedros magistrantė) savo dviejų dalių kūriniu - šamotine koja ir video performansu, kalba apie begalinę individo meilę sau (savo kūnui). Na, kaip galima nemylėti tokių dalykų? Pati autorė deklaruoja:„Atlikdama sportininkės vaidmenį, hiperbolizuoju raumenis, transformuoju savo kūną, siekdama sukurti kontrastą tarp natūralaus ir dirbtinio kūno. Kūrybiniu darbu reiškiu griežtą kritiką kūno ‚monstrinimui‘“.


Alberta Saukaitytė Į sveikatą

Alberta Saukaitytė Į sveikatą. Video performanse menininkė "bodybildina" savo kūną - tepa jį keramine medžiaga - moliu, ir tokiu būdu išminko sau naujus raumenis. Tai ir egzistencinė (juk Dievas žmogų sukūrė iš molio), ir socialinė kritika. Ir neblogas šou.


Justė Linkutė (Grafinio dizaino katedros magistrantė) Poveikis ir stebėjimas: medžiagose slypinti raiška.Naudodama tuos ant stovų sukrautus magnetus, vartotus karo ir civilinėje pramonėje, eksperimentuodama su magnetizmu bei medžiagomis (kad ir buvusioje Vilniaus "zonoje", jos dalyje, veikusioje šalia Vizitiečių vienuolyno aptiktais neidentifikuotais chemikalais) menininkė kuria naujus kūnus - naujas struktūras bei pavidalus.
O čia vienas įspūdingiausių (savo tiesa ir kraupumu) kūrinių -

Eglė Mažuknaitė (Monumentaliosios tapybos katedra) Prisilietimas.
"Darbų ciklas/instaliacija 'Prisilietimas' sudaryta iš 8 elementų, kurie atlikti stiklo moliravimo technologija. Kūriniu atskleidžiama savita mirties temos plėtotė ir tik jai pasirinkta raiškos forma – stiklinės rankos nurodo į atsisveikinimo su mirusiuoju ceremoniją, kuomet gyvieji paskutinį kartą gali pabučiuoti, paspausti, paliesti velionio plaštakas."
Tas stiklo šaltis, prisilietus prie plaštakų, tikrai tvokstelna mirtimi...
Parodoje esama kelių Architektūros katedros studenčių darbų. Jie (toks sutapimas, o gal ne) savo socialiniu angažuotumu) labai puikiai abu atsakė į temą. Kita vertus, pats asmeniškai visuomet mėgstu ir myliu architektūrinius maketus su tais pastatėliais, medžiais, nedideliais žmogeliukais masteliui. Turbūt kažkokios nerealizuotos vaikystės svajos, noras žvelgti į šį pasaulį iš Dievo ar bent kosmonauto/lakūno pozicijų. 

Olga Runovič (Architektūros katedros magistrantė) Aklųjų ir silpnaregių ugdymo ir neformaliojo švietimo centras Vilniuje
"Kintant švietimo sistemai ir visuomenės poreikiams, naujai projektuojamas objektas yra daugiafunkcis centras, kurio tikslas teikti specifines ugdymo paslaugas bei integruoti žmones, turinčius regėjimo negalią, į visuomenę. Projekte integracijos problema sprendžiama išplečiant centro veiklą ir sukuriant išskirtinę pastato ir aplinkos struktūrą, jungiančią skirtingų lankytojų srautus per neįprastus pojūčius: klausą, lytėjimą, uoslę. Tūryje formuojamas pusiausvyros įvaizdis tarp skirtingų visuomenės grupių ir akcentuojama pažeidžiamiausia šio centro žmonių grupė – aklieji ir silpnaregiai su kompleksinėmis negaliomis".
Dar keletas mylimųjų -

Karolina Voicechovskaja (Monumentaliosios tapybos katedra) Kiškis alyvose
Esu ne tik Naujosios Vilnios vietinė gyventoja, bet ir metraštininkė-iliuminatorė – fiksuoju istorijas ir jas iliuminuoju, o šias dvi profesijas/veiklas sulieju į vieną. Iš lūpų į lūpas perduodamas legendas, o taip pat ir pačios realiai matytus įvykius, siekiu užfiksuoti – parašyti trumpas istorijas, nupiešti komiksus bei sukurti vitražus. Atpasakotos istorijos virsta tragikomedija“.
Taigi - meilė istorijai (nes autorė puikiai manipuliuoja dailės istorijos kontekstai) ir savo gimtajai vietai - tas puikiai sujungta į tokį neo-popsinį kokteilį. 
Ernesta Pauplienė (Keramikos katedros magistrantė) Susitaikymas
"Japonų arbatos dubenėliai ir vakarietiškų puodelių ąselės idėjos įgyvendinimui kaip dvasingumo ir įgeidžių simboliai. Ąselės, naudojamos tam, kad būtų patogiau paimti, konfrontuoja su grubiais, asketiškais dubenėliais. Išlietos iš formos, kaip masinės gamybos pavyzdys, praradusios savitumą, jos yra absoliuti priešprieša rankomis lipdytiems asimetriškiems dubenėliams. Tai tarsi siekio susitaikyti su esatimi išraiška ir iš nerimstančio, nepažinaus proto nuolat kylantys įvairūs nepagrįsti lūkesčiai bei iliuzijos".
Manau, kad ypatingai žavus ir aktualus (ypač meno reikaluose)  yra tas skirtingų pradų sujungimas, jų sutaikymas (visomis) prasmėmis ir iš to gimstantis naujas kūnas bei dvasia.