Antroji diena: tapytojų (bakalaurų) gynimai "Titanike"

Skamba grėsmingai. Ar ne? Ir neaišku - kas grėsmingiau - "antroji diena" ar "gynimai". Nes pirmasis posakis nurodo (geresniu atveju) antrąją Pasaulio kūrimo dieną (pamenate - "... ir buvo vakaras, ir buvo rytas: antroji diena..."), kuri kažkodėl neturėjo būti nei labai maloni, nei labai jauki (nes kas ten tokio keliančio satisfakciją, kuomet yra atskiriami vieni vandenys nuo kitų?). Gynimai irgi skamba šiurpiai, nes savaime kelia asociacijas su prie ambrazūrų prigludusiais kulkosvaidininkais, atsišaudančiais nuo pilnas kelnes prikrovusių (iš baimės), tačiau juos puolančių priešininkų (su kritiškais profesoriais, piktavaliais replikuotojais ar piktais recenzentais toks palyginimas neturi nieko bendro). O dar tas "Titanikas"! Vėlgi kyla toks vaizdinys - Atlanto vandenynas, jo vilnis skrodžia Frensio Dreiko ar kokio Morgano flotilė, iš jos ropščiasi skarelėmis galvas apsirišę piratai - tam, kad abordažu paimtų "Titaniko" denį bei visokiausių gėrybių prikrautus jo triumus. Įgula ginasi, priešinasi, kovoja, tačiau nuožmūs flibustjerai atakuoja ir nugali...

Tokia tad impresija. Nes tik impresijos ar kitokie emociniai blyksniai (ekspresijos) yra galimi kalbant apie tokį reiškinį kaip tapyba. Tegul ji egzistuoja ir tokioje akademinėje institucijoje kaip VDA.

Kalbu apie antrąją dieną, kadangi kaip tikras "Titaniko" įgulos narys į aisbergo (tai yra - iššūkio) atsitrenkimą reaguoju šiek tiek pavėluotai, be to - šią dieną pats recenzuoju (sunki toji recenzento dalia - nes niekaip neaiški jo funkcija ir siekiamybė - ar jis turi oponuoti, ar jis turi reprezentuoti?) porą studentų.

Būtent nuo maniškės studentės ir prasidėjo visas akademinio diskurso ir proceso (specialiai pavartojau šias įmantras sąvokas, nes tai skamba iškilmingiau) žaidimas. Tad šioje vietoje nebelieka nieko kitko, tik įdėti gerą gabalą savo skaityto teksto:

"Pagrindinis Jovitos Grigaliūnaitės darbo veikėjas yra veidrodis. Jis pats, jo atspindys arba jo užuomina (bent jo užuomina...) vis sušmėžuoja lyg ir jaukiuose, tačiau kažkokią sunkiai suvokiamą grėsmę spinduliuojančiuose interjeruose. Vienuose – minimalistiškai mažuose (dažniau - monumentaliai apibendrintuose), kituose – dideliuose, erdviuose, prisodrintuose buities daiktų ir detalių, tačiau maksimalistiškai detalizuotuose. Veidrodis – tai ir keroliška (pagal Lewis Carrollį), ir tarkovskiška tema. Vienu atveju – tai pabėgimas į kitą – žirkliškai priešingą realybę, kur kairė tampa dešine, gal net juoda – balta, greitis – lėtumu (cituojant Juodąją Karalienę – „mūsų šalyje reikia bėgti kiek įkabini, kad išsilaikytum toje pačioje vietoje“). Diplomantė vartoja apverstos logikos principą, kur respektabilus ir reprezentatyvus interjeras virsta grėsmės ir pavojaus zona, kur gėris ir siekiamybė tampa blogiu ir vengiama teritorija. Tai tokia būtų keroliška veidrodžio pusė. Tarkovskiškas veidrodis Jovitos darbuose – tai prisiminimai, tiksliau – jų fragmentai ir detalės, tai nedideli, smulkūs „įkalčiai“, – tai tie lyg Andrejaus Tarkovskio ir Aleksandro Mišarino epizodai (32 iš viso) filme (1974 m.), kuriuose sušmėžuoja (lyg atspindžiai) ir asmeninio gyvenimo blikai, ir istorijos blyksniai, ir amžinybės spindesniai. Dar sakyčiau, kad Jovitos darbai koreliuoja su operatoriaus Georgijaus Rerbergo kamera, kurioje esama ir monochromo, ir prislopintos spalvinės gamos, ir netgi „sukelto“ kolorito. Panašiai turbūt yra atsiminimuose, kurių vieni yra ryškūs ir aštrūs ir tik ką sudaužyto, kiti – kaip seniai suskilusio ir padūmavusio veidrodžio šukės. Nes juk Jovitos Grigaliūnaitės darbas ir yra toks – apie paralelinę tikrovę (Lewis Carroll) ir atsiminimus (Andrej Tarkovski). Tai juk ir yra derealizacija, ar tiesiog veidrodiškas pasaulio suvokimas...".

Derealizacijos terminas čia pavartotas neatsitiktinai, - taip vadinosi darbo visuma.

Būkime subjektyvūs iki galo ir iki kaulų smegenų - man asmeniškai šis Jovitos Grigaliūnaitės (VDA Tapybos katedros IV kurso studentės) darbas turbūt labiausiai patinka.  ir subtilu, ir elegantiška, ir konceptualu. Veidrodis, kuris nieko nerodo. Arba rodo pats save.

Nepasakosiu, ko ir kaip klausinėjo gynimo komisijos nariai. Tik keletas pastebėjimų ir komentarų: 1) toks retorinis (ir ne tik) klausimas - kodėl veidrodžiai ir tie interjerai (ir kodėl būtent interjerai, o ne ir eksterjerai) yra IŠTAPOMI? Šiuo atveju diplomantė labai puikiai atsikirto, pastebėdama, kad jai tai priimtiniausias raiškos būdas, tačiau pirmojoje darbo fazėje naudojo ir fotografiją kaip pagalbinę mediją. 2) Replika (berods paties vadovo - Kosto Bogdano), jog vaizduojama aplinka prieš ar po nusikaltimo. Pritariu tokiam pastebėjimui, kadangi tuose interjeruose, tuose kambariuose iš tiesų esama ir šiokios tokios grėsmės nuojautos - tartum įtarimas, jog netrukus pasirodys koks nors Raskolnikovas ir kirviu užkapos tą bobutę. Ir joks puikus interjeras čia nepagelbės. 3) Irgi toks komentaras-klausimas: "O ar pati dažnai žiūrite į veidrodį?". Šioje vietoje Algimantas Biguzas man pašnabždėjo į ausį, teigdmas: "O juk veidrodis lietuviškai iš tiesų yra 'veido rodytojas'. Čia toks oksimoronas gaunasi - kaip ir 'saldus sūrelis'". Man labai patiko ši įžvalga ir manau, kad būtent ten, kur akivaizdžiai yra tie "veidų rodytojasi", kur yra jų "portretai", - ten gal ir slypi šių kūrinių stiprybė.

Beveik visose Jovitos Grigaliūnaitės kompozicijose kartojasi veidrodžio motyvas, bet jame niekas neatsispindi - t.y. - nėra žmogaus atvaizdo.

Dar pagalvojau, kad vaikystėje, žvelgdami į veidrodžius, tikrindavomės - ar tarp mūsų nėra vaiduoklių - vampyrų, zombių ir kitokių ano pasaulio gyventojų bei kitokių monstrų veidrodžiai neatspindi. 

Vėliau visi perėjome link kito studento - Kazimiero Brazdžiūno. Jo darbo vadovas Jonas Gasiūnas daug kalbėjo apie skreplius ir vėmalus, taip pat anarchizmą mene ir gyvenime - ir jis buvo šimtu procentų teisus, o viena kolegė (tapytoja), įėjusi į salę man pašnibždėjo į kitą ausį: "Kokia grėsminga tapyba!". Aš sutikau su šia mintimi, pratęsdamas: "Tapyba ir turi būti grėsminga. Ypač Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedroje". K. Brazdžiūno tapyba yra iš tiesų grėsminga. Nes jo menas, nes tie į mus žvelgiantys veizolai tikrai yra tokie. Kaip pasakė Arvydas Šaltenis: "Tartum nuo kaukolių nuimtos skūros". Bet juk labai taikliai pastebėjo!

Iš Kazimiero Brazdžiūno - man šitas. Gynimo metu kilo diskusija - ar reikalingi fonai šio tapytojo darbuose? Autorius pats pasakė, kad fonai jam nėra svarbu - bet kažkas replikavo, kad jis vis tik juos "suveda". Ir iš tikrųjų. Ponas ar panelė replikuotoja/s buvo teisus/teisi. Šiame darbe nėra fono ir jis duoda per sąmonę - kaip ta nuo veido nuimta "skūra", pasak Arvydo Šaltenio. 

Vis tik yra poveikio šiuose portretuose - ypač juos lyginant su realiomis fizionomijomis...

Tuomet užkopėme į antrąjį aukštą. Ten mūsų laukė dar du tapybiniai "Titaniko" piratai. 

Vienas jų - "maniškis" (tai yra tas, kurį recenzavau, ir kurio darbo vadovu vėlgi buvo Kostas Bogdanas). Tai Kristijonas Žungaila. Kuriam, beje, galiu dėti asmeninį minusiuką dėl to, jog ekspozicijoje nebuvo nei vardo-pavardės,nei kūrinius komenmtuojančio "lydraščio". 

Bet štai tokia recenzija:

"Kadaise prancūzų Renesanso atstovas, humanistas – filosofas ir matematikas Charles de Bouelles / de Bovelles arba Carolus Bovillus/ savo 1510 metų traktate Liber de intellectu nurodė keturias žmogaus egzistavimo (arba buvimo) stadijas – laipsnius. Pasak erudito, homo minerale tiesiog est (“yra”), homo vegetabile (arba žmogus-augalas, žmogus-medis – homo arbor) – vivit (“gyvena”), homo sensibile – (sentit – “jaučia”), o homo rationale (intelligit – “supranta”). Tad manykime, jog Kristijonas įsivaizduoja, vaizduoja, įvaizdina antrąją žmogaus egzistavimo pakopą, kurioje individas tiesiog gyvena. Tai juslinė egzistuojančio žmogaus būsena (beje, kurią reprezentuoja nuodėmė gula – “apsirijimas”). Ir šioje vietoje įžvalgai tartum antrina Hermanno Hesses protagonistas Harry‘s Halleris iš Steppenwolf (1927 m.), su nuoširdžiu pasigėrėjimu žvelgiantis į filisteriškuose namuose, jų jaukioje ir kruopščiai tvarkomoje laiptinėje pastatytą vazoną su miesčioniškos buities ir būties vos ne aukščiausią (savi)realizacijos išraišką įgavusį objektą – kambarinę gėlę (gal net palmę) rūpestingai laistomą ir želiančią vazone. Tad žvelgiant iš esmės – studentas reflektuoja vartotojiškos visuomenės ir egzistencijos ikoną – palmę, kuria tampa tos paties “konsumerių” sociumo atstovai, gyvenantys televizija ir reklama, prekybos centrais ir akcijomis. Kita vertus, tame esama iš kažko Viduramžiškai karnavališko (prisiminkime tuos kad ir iš Vilniaus Valdovų rūmų iškastus koklius, kuriuose zuikiai kepa ir verda, gaudo ir šaudo medžiotojus, o ne atvirkščiai). Tad tai dvelkia ir kažkokia niūria utopija, post-apokalipse (vos ne Johno Wyndhamo 1951-ųjų Trifidų dienomis, – romanu, kur išmoningieji augalai vos nesunaikina godžios ir trumparegiškos žmonijos). Tuo galima beveik ir patikėti, kadangi studentas tapo su tokia aistra ir energija, vartodamas tokias rožinį mūsų gyvenimą reprezentuojančias spalvas, išryškindamas tuos banaliuosius kasdieninės aplinkos objektus (kambarinė gėlė, naminis augintinis ir panašiai), jog pradedi tuo patikėti ar net tikėti. O paskui įsižnybi sau į šoną (tartum pažadindamas iš slogiai pranašingo sapno) ir pamąstai: 'O gal tai tiesiog augalai ir nieko daugiau? O gal tai tiesiog tapyba – su dažais ir visomis iš to išplaukiančiomis savybėmis bei ypatybėmis, kad bereikia tuo mėgautis ir tiek?'"...

Iš Kristijono Žungailos darbų - man turbūt šis... Dėl jo kilo diskusijų - kažkas paklausė dėl spalvos ir šviesos. Autorius atsakė, kad tai filmavimo šviesos.
Kažkaip pastebėjau, kad mano kaip recenzento nuomonė jau 15 metų labai dažnai nesutampa su įvairių komisijų nuomone. Et, komisijos ateina ir praeina, menininkai (jeigu jie tikrai to nori - lieka). 

Vėlgi būsiu subjektyvus, prisipažindamas, kad man labai patiko Kristijono Žungailos tapyba. Šiaip aš esu subjektyvus vertintojas, kurį visuomet veikia emociniai, personaliniai, subjektyvieji, empatiniai dalykai. recenzuodamas studentus visuomet įsijaučiu (ar bent jaučiuosi įsijautęs) į jų būsenas, todėl tampu nekritišku jų gerbėju. Tai yra blogai, nes net ir advokatauti reikia be didesnio emocinio krūvio - šaltais nervais ir ramia širdimi. Bet tapyba, iš kitos pusės žvelgiant, kuri, kaip ir poezija ar muzika, "kerta" per jusles. Štai pavyzdžiui Jovitos Grigaliūnaitės kūryboje matau didelį analitinio, racionalaus mąstymo ir matymo luobą, po kuriuo tvinkčioja nervai ir jausmai, o Kristijono Žungailos atveju mane pakeri temperamentas ir aistra. Aistringa tapyba yra tiesiog aistringa tapyba, juo labiau, kuomet yra geras piešinys, įtikinamas spalvos dengimas, koloristinis suderinamumas ir koncepcija. Tai atitinka tą garsiąją Algimanto Kuro frazę, kad tapyba yra kaip lauko tenisas - mušus kamuoliuką, visuomet turi pasigirsti garsas POKŠT. Čia tas garsas man yra pasigirdęs labai skambiai...

Sprendžiant iš publikos (ar profesūros) reakcijų - šis pelnė kai kurių žiūrovų simpatijas. Taip geras interjeras - tokia vietinė post-Londono tapybinės mokyklos versija. 

Gynimo procesas. Tas Kristijono Žungailos darbas irgi yra "gerulis", kaip pasakytų vienas mano bičiulis. Šiaip ne tik palmės (ir fikusai), bet ir gyvūnai bei žmonės šiam autoriui puikiai sekasi...

Galop "Titaniko" gynyboje liko Juozas Baranauskas - Arvydo Šaltenio studentas. Profesorius yra iš tų dėstytojų, kurie savo akademine sistema ir net (ar gal tiksliau - ir) savo temperamentu padaro įtakas savo studentamas (Vilniaus dailės akademijos muziejaus fonduose tą puikiai iliustruoja Nomedos Saukienės darbai). Juozas Baranauskas yra daugiau įtakojamas kultūrinio konteksto, bet ne dailės dėstytojo. Tai yra labai gerai (esu už stiprų stuburą turinčiuosius), tačiau kartais juk nereikia bijoti paimti iš mokytojo tai, ką jis turi ir gali (visiškai nešykštėdamas) duoti...

Juozas Baranauskas tapo šioms dienoms aktualia ir konceptualia maniera, jo dėstytojo - Arvydo Šaltenio įtaka tuose darbuose iš tiesų yra minimali, tačiau kaip matome iš šio kadro, jeigu ne Profesoriaus gestikuliacija, tai bent vaizduojamųjų personažų pozos yra susijusios viena su kita kaip uždarųjų sistemų susisiekiantieji indai.

Tokie buvo gynimai. Paskui dar pereita buvo į Senuosius rūmus - buvusįjį Bernardinų vienuolyną, į legendinį Tapytojų koridorių, studijos nr. 313 prieigose toliau gintasi. (Dar reikėtų ką nors tarti apie vertinimų peripetijas, subtilumus ir niuansus - bet tai juk yra taip subjektyvu - tad tegul ir aiškinasi tie, kurie vertino). O "Titanikas" plaukė toliau, tingiai kilnojamas nurimusių audros bangų.

"Ir buvo vakaras, ir buvo rytas: antroji diena". 

Mildos Gailiūtės "Viena" - klasikinė, klasicistinė, klasiška

Mildos Gailiūtės tapyba yra klasikinė. Klasikinė, omenyje turint pirminę šio apibrėžimo reikšmę – lotyniškai classicus – „pavyzdinis“. Tiesiog tai yra senais, gerais peizažinės tapybos principais sukaltos (pastarasis apibūdinimas ypatingai tinka, nes tos dėmės tikrai regisi prikaltos, netgi priveržtos, prikniedytos, privirintos viena prie kitos) kompozicijos. Štai, turime tamsesnius ir ryškesnius pirmuosius planus. Antrieji – labiau išblyškę, praradę aiškesnius kontūrus, perregimi tartum kaitrios saulės spinduliuose miražiškai virpantys medžių, krūmokšnių, pastatų pavidalai. Ir galop, pačioje gilumoje (arba žvelgiant absoliučiai formalizuotu bei abstrahuoti linkusiu žvilgsniu – aukščiau, viršutinėje stačiakampio formato dalyje) – visiška skaidruma. Išsiliejusi akvareliškai, tartum vandenyje vos-vos, labai jautriai ištirpdyti pigmentai. Claude‘as Lorrainas būtų patenkintas. Ką ten – iš malonumo ir pasitenkinimo (nes peizažai sukomponuoti taip kaip reikia) net suktų savo septynioliktojo amžiaus mados ūselius! Labiausiai jis jaustųsi pamalonintas dėl to, kad jo kolegė Milda vaizduoja ne kažkokius buitinius („vulgariai prasčiokiškus“) peizažus, o idealizuotus kraštovaizdžius, kuriame net pavieniai jų elementai įkūnija absoliutaus, dematerializuoto grožio koncepciją.

Milda Gailiūtė Gražus peizažas Nr. 1 (šalia psichiatrinės Steinhof ligoninės), linas, aliejus, 112,5x150 cm, 2014 m.
Kaip rašo pati autorė: "...nutapyta vieta, kuri pasirodė man kaip viena gražesnių vietų Vienoje. Šią vietą atradau, kai lankiausi psichiatrinės ligoninės muziejaus parodoje ir apžiūrinėdama žymų architektūrinį ligoninės ansamblį, atradome parką su atsiveriančiomis erdvėmis... Paveikslas tapytas naktį". 

O čia grizailės technika nutapytas klasicisto Lukošiaus Smuglevičiaus (Pranciškaus tėvo) darbas Darijaus palapinėje (1775 m.), iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių
Spalvos artimos, monochromija - identiška, pirmų planų svarba - tapati ir ta pati...

Mildos Gailiūtės tapyba yra klasicistinė. Tai ne tik liudija, tai įrodo ir argumentuoja, jos monochramatiškumas. Tapytoja naudoja tipiškai klasicistinę grizailės (prancūzai ir tas pats Claude‘as tartų: grisaille) techniką. „Gris“ – tai pilka. Bet klasicistai, o ir visi kiti, tuo apibrėžia bet kokią monochrominę tapybą (pati autorė neišdavė paslapties kokį konkrečiai dažą naudoja, tik suintrigavo paatviravusi, jog tai specialus, ypatingas pigmentas). Grizailė (ja tapydavo net mūsiškis Pranciškus Smuglevičius) tapyboje imituodavo marmurinius ar iš kokios kitokios uolienos iškaltus reljefus. Taigi, įsivaizduokime (nes tapyba yra iliuzijos menas), jog regime akmenyje iškaltus peizažus. Natūralu, jog tai kas yra užfiksuota marmure, granite ar kalkakmenyje, išlieka ilgam. Tad M. Gailiūtės tapyba yra ne tik klasicistinė, ji netgi orientuota į amžinybę. Ar bent jau tolimesnę ateitį. Nebeliks mūsų, gyvens kitos kartos (su kitokiais skoniais bei meno suvokimu), tačiau šioji tapyba bus. Bent jau grynųjų idėjų sferoje – tikrai taip.

Milda Gailiūtė Gražus peizažas Nr. 2 (šalia psichiatrinės Steinhof ligoninės), linas, aliejus, 112,5x150 cm, 2014 m.

Vieno iš klasikų - Casparo Davido Friedricho Keliautojas virš miglų jūros (1818 m., Hamburgo Kunsthalle) žvilgsnis.
Milda redukavo romantinį kraštovaizdį, suteikdama jam klasikinių aspektų . Bet juk artima - ar ne?

Mildos Gailiūtės tapyba yra klasiška. Žodelį „klasiška“ čia jau pavartojome taip, kaip jis sakomas kasdienybėje. „Klasiškas“ – tiesiog puikus. „Klasiškas“ būna daiktas, poelgis, reiškinys. Bent taip sakoma... Klasiški yra M. Gailiūtės paveikslai. „Negrūzina“ ir „nenervuoja“. „Ramūs kaip belgai“. „Superiniai“. Kalbant taisyklingiau ir teisingiau – jie yra geri ir nuostabūs. Belieka pridurti, jog smagus yra net parodos pavadinime užkoduotas žodžių žaismas – Viena gali būti miestas (kuriame gyveno ir tapė šioji dailininkė – o ten juk pilna ir klasikos, ir klasicizmo), viena gali būti ir būsena, kurią tapytoja patyrė ir kurią išgyvena ne vienas iš mūsų (bet būti vienai ar vienam dar nereiškia būti vienišam)...

 Du "postskriptumai" - 

Nr. 1. Dar šiek tiek apie dydžius - M. Gailiūtė yra ir monumentalisttė, ir minimalistė vienu metu. Kaip suprantu iš pačios autorės verbalizavimo, formatas jai yra konceptualiai svarbus. Netgi žvelgiant formaliai - ji vienodai gerai suvaldo didelį ir mažą dydžius. Skirtumas tik tas, kad dideliuose "languose" (juk paveikslas, klasikine ir klasicistine prasmėmis ir yra iliuzinis langas į tikrąją, grynosiomis idėjomis besikliaunančią realybę) veikia peizažai, o mažesniuose - žmogiškosios figūros ir kiti augalai (čia jau remiuosi pačios tapybos diktuojamu tonu). 

Milda Gailiūtė Ne viena (iš kairės į dešinę: Marta, aš, Jonė, Agnė, Lina ir Edita) (2012 08 28, 52 diena), linas, aliejus, 18x24 cm, 2014 m.

Milda Gailiūtė Raudonas kimono ir Botanikos parkas (2012 07 20, 14 diena), linas, aliejus, 18x24 cm (po vieną), 2014 m.
Abiem atvejais užfiksuoti yra Vienoje sutikti žmonės - kukli lietuvių bendruomenė (viršuje) ir kinų keliautojas (tartum atkeliavęs iš Friedricho paveikslo dar aukščiau ir seniau) žemiau.

Nr. 2. Ir dar apie keliones. Kalbėjau ir rašiau remdamasis Mildos Gailiūtės parodos "Viena" precedentu Vilniaus dailės akademijos "Titaniko" salėje. Etikečių ir kitokių nuorodų čia nebuvo. Autorės pageidavimu ir sprendimu, žiūrovai galėjo pasijausti turistų ar šiaip keliautojų (kad ir to - iš Friedricho...) Vienoje (Austrijos sostinėje) rolėse ir tokiu būdu pajausti vieno ar vienos (VIENOS!) būseną....

Paroda kaip vieta...

... aprašas kaip planas. O tapyba kaip gyvenimas.

Dar keletas vizualių "postskirptumų" - Claude'o Lorraino ir Mildos Gailiūtės kompozicijos. Bet juk tikrai klasiškai klasicistinės. meskite į mane akmenį, jeigu ne taip!

Štai čia - Claude Lorrain - Peizažas su kaimišku šokiu, popierius, anglis, rudas tušas, 1648 m., Virdžinijos universiteto Dailės muziejaus nuosavybė

O čia - Milda Gailiūtė Be pavadinimo (Viena), drobė, aliejus, 150x200 cm, 2014 m.
Kaip teigia autorė - "tapiau Laudon rūmų teritorijoje esantį kiek apleistą parką. Paveikslo centre turėjusi būti skulptūra yra nevaizduojama. Šis tapybos darbas, kaip ir kiti 2014 metų darbai - tapyti jau Kauno studijoje".
Su klasicistais Mildą Gailiūtę giminiuoja net tapymo principas - tapoma ne "plenere", o studijoje, praslinkus net keleriems metams po matytų vaizdų. Taigi - toks atminties reanimavimas. Kita vertus, kompozicijų artimumas (turiu omenyje Claude'ą ir Mildą) leidžia teigti, jog lietuvių tapytoja vaizduoja apleistą klasiką, klasicizmą po 200  (ar dar daugiau) metų...

Mylimiausios tapytojos: Jurga Barilaitė

Čia nekalbu apie fizines ar kūniškas meiles. Ir kitokias aistras. Tai tapybinio pobūdžio meilės ir aistros prisipažinimai - turiu omenyje tas tapybos studentes, kurių darbus teko matyti Vilniaus dailės akademijoje savo paties studijų laikais (o tai buvo gūdieji paskutinieji ano tūkstantmečio metai) ir kurie padarė įspūdį.

Viena iš tokių mano meilių buvo Jurga Barilaitė. Tiksliau (ir preciziškiau) - Jurgos Barilaitės tapyba.

Prieš akis iki šiol mirguliuoja jos Mimikrija. Keistas, siurrealiai neįprastas, ekspresyviai išraiškingas, konceptualiai labai protingas darbas. Kuo jis siurrealus? Tuo, kad kliudo, kabina, liečia sapno būsenas. Kuo jis ekspresyvus? Nes tapytojos laikomo teptuko ir jo tepamo dažo prisilietimas ten jaučiamas visomis juslėmis. Kuo jis konceptualus ir protingas? Tuo, kad jame analizuojamas tapomas objektas. O tas objektas yra pati tapyba...

Kita vertus, Jurgos Barilaitės atveju viskas yra labai komplikuota. Susivėlę, susijaukę laike (chronologijoje) ir lauke (geografijoje). Kažkodėl regisi, jog tai, kas buvo matyta po to (po studijų)  - tie tapybos smūgiavimai bokso pirštinėmis, tie plaukimai vandenyse (baltuose kaip pienas), tie žibinimai lempomis į akis, egzistavo jau tuomet. Tai yra Jurgai Barilaitei (o gal man pačiam?) studijuojant. Tiesiog daug kas, ką daro ši menininkė, regisi egzistuojantis ir, pamatęs jos naują darbą, pagalvoji: "Ot, rupūs miltai, kaip puikiai padaryta. Kaip taikliai ir taip pažįstamai". Galbūt todėl ir mėgsti, myli, vertini ar net dievini vieno ar kito menininko kūrinius - vien dėl to, jog jų struktūra ar vibracijos (kaip pasakytų Kandinskis) atitinka taviškę struktūrą ir vibracijas.

Jurga Barilaitė, Aktas, 1994 m., aliejus, drobė, 200x178 cm, VDA muziejaus nuosavybė

Toks yra ir IV kurse šios menininkės nutapytas paveikslas. "Dėstytojas J. Gasiūnas" - parašyta ant nugarinės pusės. Žvelgiant į aversą (priekį) akivaizdus yra ir kitas mokytojas. Jo vardas - Edwardas Munchas. Tam, kad įsitikintume tuo, turėtume prisiminti šio norvego kompoziciją Marato mirtis (yra du variantai, abu nutapyti 1907 m.). Jurgos inspiracija - akivaizdžiai iš ten. Ir ne tik nuogos stovinčios merginos figūra pirmajame plane, bet ir botagiškai šaižus potėpis, ir tamsi, klampiai niūri atmosfera.

Edvardas Munchas, Marato mirtis I, 1907 m.

Man pačiam, žvelgiančiam į šią kompoziciją, dar kyla šiokios tokios asmeninių patirčių sąlygotos asociacijos (ar greičiau - interpretacijos). Turiu omenyje į tą vyro biustą (Marato atitikmenį) Jurgos Barilaitės darbe. 1994 metais buvo publikuotas ir Vilniaus dailės akademijos aplinkoje ypatingai eksploatuotas semiotinis Felixo Thulermanno veikalas Nuo vaizdo į erdvę: apie semantinę dailėtyrą (Vilnius, Baltos lankos, 1994).  Skaitė jį akademinė jaunuomenė ir bendruomenė ir savo noru, ir privalomai (štai Alfonsas Andriuškevičius mus, būsimuosius dailėtyrininkus ir dailės istorikus, farširavo tais semiotiniais raštais kaip geras kulinaras karpį makaronais). Daug kas ten patiko, daug kas buvo gana sudėtinga, tačiau vienas dalykas man yra įstrigęs iš to teksto - tai Thulermanno įžvalga apie vieną Jacopo Bellini piešinį - kuriame nuversta korintinė kolona su ant jos stovinčio Apolono skulptūra (pirmajame plane) esą simbolizuoja krikščionybės pergalę prieš pagonybę. Nuverstas biustas Jurgos Barilaitės darbe - tartum personalinis komentaras, tyčinė ar netyčinė sąveika.

Jacopo Bellini, Kelias į Kalvariją, sidabrinis pieštukas ant pergamento

Pagalvojau, kad Jurgos Barilaitės tapytame darbe norom-nenorom gali įžvelgti kažką panašaus: moters kovą su maskulinistine meno samprata (nuverstas juk vyriškio biustas!) arba menininkės kovą su tradicija (kaip tik Akademijoje juk buvo praūžusi Kęstučio Zapkaus inspiruota akademinė revoliucija - ar gal labiau sporadiškas, įtakingas, abejingų nepalikęs perversmas), studentės pasipriešinimą nykiam, žlugdančiam akademizmui (koks jis kartais reikalingas bebūtų - tačiau keletą metų papiešus gipsus, tuos visus apolonus ir afrodites, norisi staugte staugti dėl nykumos). Variantų ir variacijų čia galima įžvelgti labai daug, bet viena aišku, kad Jurga Barilaitė visuomet buvo valinga ir galinga menininkė, kovojanti, besigrumianti, fiziškai gestikuliuojanti ir mojuojanti (tą ir įkūnija tos nutapytos liaunos mergelės išvartyti balvonai). Tokia ji buvo savo studijų laikų tapyboje, tokia ji yra savo brandžioje meninėje strategijoje.

VDA menų doktorantai, arba kaip vos nenuskendo "Titanikas"

Pradžia nežadėjo nieko blogo. Atvirkščiai! Po visų lenkiškų ir itališkų parodų nesąmonių (lenkai jautėsi kaip ponai, aptarnaujami cholopų, o italai vaikščiojo irgi nosis užrietę ir viską darė, tiksliau nedarė, "manjanos" principu) meno doktorantų parodos ir jų teorinių veikalų skaitymo rengimas regėjosi kaip vienas malonumas. Jokio streso! Viskas laiku ar net per anksti (štai vienas doktorantas, supainiojęs savaites, atlėkė klijuoti savo fototapeto septyniomis dienomis anksčiau).

Parodos atidarymas - kaip per sviestą.

Skaitymų pradžia - irgi.

Pirmasis pranešimas. Meno doktorantų skaitymų klausytojai - "šauniai intelektualūs" - kaip pakomentavo vienas bičiulis

Išklausiau net keleto pranešimų. Pirmasis jų buvo kviestinės viešnios - Gintautės Žemaitytės refleksijos apie "Atvirumo ribas ir formas". Prelegentė vienu metu atsargiai ar neatsargiai prisipažino esanti semiotikė ir aš prisiminiau asmenines savo doktorantinės patirties tortūras. Prieš dešimtį metų dailėtyros doktorantai prievartiniu būdu (it jaučiai į skerdyklą) būdavo genami į A.Greimo semiotikos studijų centrą, kur sėdėdami prie vieno bendro stalo su egzaltuotomis filologėmis turėdavo keletą valandų kęsti ir kentėti Sauliaus Žuko, Arūno Sverdiolo ir Kęstučio Nastopkos (vardinu atvirkštine abėcėline tvarka - man regisi, kad taip išryškėja daugiau semantikos ir semiotikos) plepalus - atsiprašau, ne plepalus, o kalbinius stiklo karoliukų žaidimus. Jie (tai tie trys profesoriai - primenantys personažus iš vienos Jurijaus Olešos knygelės, ir minėtosios filologės) "kaifuodavo" nuo semiotinių kvadratų, sudarinėjamų gilinantis į Antano Škėmos tekstus, o aš galvodavau: "Nahiera man to reikia?". Ne Škėmos, o semiotikos. Kodėl semiotika, o ne logika ar tiesiog epistemologija? Gintautė į maniškį vidinį peripetinį klausimą atsakymo nepateikė. O ir neprašiau.

Darius Žiūra. Monumentas utopijai. Fototapetas
Slavikas, Darius Žiūra ir S ant rutulio

Antrąjį pranešimą klausiau su ypatingu dėmesiu. Darius Žiūra komentavo savo instaliaciją Monumentas utopijai. Pamenu kelis faktus - kad autorius labai sunkiai ištvėrė savo tarnybą sovietinėje armijoje 1989-1990 metais kažkur Tolimuosiuose Rytuose. "Tai buvo veltui praleisti metai", - sakė. O man regėjosi, kad kaip tik - unikali patirtis. Na, toks "šūdelis", atsiprašant tik dėl to, jog kai tauta pacifistiniu būdu (gražiausias epizodas mūsų istorijoje! - ir dėl to aš myliu Gandį ir Landsbergį su Ozolu bei Čekuoliu) kovojo už Laisvę, šveisti kerzinius čebatus šviečiant blankiai baltųjų naktų saulei gal nėra pats geriausias reikalas. Bet kita vertus - dabar, po tiek metų - tai ir įdomūs prisiminimai ir geras pagrindas menininkui. Manau, kad be viso to Monumento utopijai nebūtų atsiradę. Tik gaila, kad "Titanike" nebuvo eksponuotas tikras reikalas - pasitenkinta fototapetu. Bet apskritai meno doktorantai (daug žinantys ir išmanantys menininkai) yra ganėtinai kaprizingi. Vieni į svarbiausią "Titaniko" parodą formaliąja prasme (nes doktorantai yra Akademijos žiedas - daugiau siekti nėra ko! - profesoriai juk netobulėja, jie tik mėgaujasi savo tobulumu) pažiūrėjo formaliai, kiti - atsakingai. Darius Žiūra - tarpinis variantas. Viena vertus, jis nepagailėjo energijos ir finansų didelei nuotraukai (kuri keistai regėjosi ant nelygios ir visokiais remontiniais spuogais nusėtos sienos), kita vertus - fotografija - tai ne menas (čia pažodžiui cituoju paties pranešimo skaitytojo retransliuotą požiūrį į fotomeną 9-10 dešimtmečiais).

Darius Žiūra, Monumento utopijai kūrimo procesas

Paskui autorius pasakojo kaip kūrė skulptūrą. Armijos laikų bičiulis Slava, gyvenantis Peterburge ir kuriantis rusiško klasikinio realizmo statulas, jam darė visą tą daugiafigūrę kompoziciją. Kadangi Slava - aršus putinistas (daugeliui ten jų smegenys yra praplautos) ir išnaudojęs savo Šengeno vizos limitus, tai pats Darius turėjo vykti į Piterį. Per 11 dienų, asistuojant Žiūrai, vadovaujant Viačeslavui, kompozicija buvo padaryta. Ant didelio rutulio vaizduojami trys žmonės - Slava (turėjęs kaip savo darbo atributą laikyti rankose skriestuvą), Žiūra ir mistiškasis S iš Dublino (tai būtent jis pavogė 2 tonas knygų iš nelaimingų Airijos skaitytojų tam, kad jos būtų eksponuojamos Kaune - meno bienalėje, kurią kuravo pats Nicolas Bourriaud - tyčia ar netyčia pavogęs, oi, atsiprašau, panaudojęs, pakartojęs ar tiesiog apropriavęs prieš tai Klaipėdoje dviejų kuratorių - tokio vp ir Igno Kazakevičiaus realizuoto projekto Prestižas: šių dienų fantasmagorija, pavadinimą). Per 11 dienų autoriai neapsisprendė, ką kaip simbolius įbrukti į personažų rankas - Darius nenorėjo, kad jo rankose būtų degtinės butelis, tad tos plaštakos tokios ir liko - it plaštakės. O aš pagalvojau (mintį sustiprino dar ir Dariaus Žiūros prisipažinimas, kad po kariuomenės klausydavo daug rusiško roko), jog man ši visa kompozicija primena vieną Brainstorm'ų klipą - tie patys balti surdutai ir rutulys, ir svarbiausia - tikėjimas utopinėmis galiomis.

 https://www.youtube.com/watch?v=q95sFVD4DiQ

Dar buvo trečiasis pranešimas - Tomo Daukšos apie grindinio akmenį iš Venecijos ir jo kopiją. Pagalvojau, kad dar prieš dvidešimt ar daugiau metų Irena Vaišvilaitė daug kalbėdavo apie pirmavaizdžio ir kopijos arba kartotės fenomeną baroko dailėje. Viskas po kažkiek laiko sugrįžta ir vėl regisi kaip nauja. Juolab, kad akmuo iš Venecijos man priminė Johną Ruskiną ir jo The Stones of Venice (dar 1851-1853 metais leistą dalyką). Taigi - viskas iš tiesų yra tik amžinojo sugrįžimo mitas... Didžiausią kontroversiją man iš tiesų sukėlė dar atidarymo metu vykęs performansas - jo metu pranciškonų vienuolis Arūnas Peškaitis šventintu vandeniu pakrapino iš marmuro ištašytą tariamo grindinio akmens iš Venecijos kopiją. Galvojau - kiek tame yra religinės profanacijos ir kiek elementaraus cirko? Turbūt ir to, ir to. O iš tiesų sužavėjo pats menininkas, gebėjęs įtikinti dvasininką sudalyvauti visame tame reikale ir tokiu būdu įtaiga bei tikėjimu kopiją pavertęs lygiaverte originalui. Dar pamąsčiau, kad visa tai būtų puikiausiai galėjęs padaryti dailės kritikas - jo žodžiai ir interpretacijos taip pat sėkmingai "sakralizuotų" paprastą dirbinį, paversdamos jį kūriniu (čia kliaunuosi Arūno Sverdiolo meno semiotikos ir hermeneutikos versija).

O toliau prasidėjo smagiausi dalykai.

Į vidinį kiemą atvyko santechninės firmos darbuotojai - tam, kad profilaktiškai išvalytų kanalizaciją ir vandentiekį. Vamzdžiuose jie padarė didesnį spaudimą. Vanduo sistemoje (Tomo Daukšos kūrybinis darbas kaip tik ir analizuoja iš pusiausvyros išvestas sistemas su grįžtamuoju ryšiu) neturėjo kur dėtis ir pradėjo veržtis iš virš meno doktorantų skaitymus klausančios auditorijos kabančio kondicionieriaus. Pradžioje vanduo kapsėjo, paskui jau tekėjo. Skaitytojų ir klausytojų garbei reikia tarti didelį pagiriamąjį žodį - akademiniame procese jie dalyvavo it raudonodžiai vadai - nevirpindami net menkiausio veido raumenėlio.

Eglė Ulčickaitė Taisant stogą įlūžo lubos (Batukas)
VDA meno doktorantų paroda buvo kupina įvairiausių sutapimų ir staigmenų. Vos tik salėje buvo pakabintas šis kūrinys, lubos iš tiesų įlūžo ir pro jas pradėjo tekėti vanduo (iki atidarymo visa tai buvo sutvarkyta, bet per doktorantų skaitymus lūžis pasikartojo)

Bet po pietų pertraukos (vandens tekėjimas nesustojo) buvo persėsta į kitą didelės salės (kuo tikriausio "Titaniko" triumo dalį). Per pietus prasidėjo pavasarinė liūtis. Ir vanduo ankstesnėje skaitymų erdvėje pradėjo kliokti ne tik per kondicionierių, bet ir per lubas. Skaitytojai-klausytojai nebematė kaip intymiai tuščioje erdvėje dideli vandens lašai energingai teškėjo šalia Laisvydės Šalčiūtės darbų - tartum prisimindami jos aistrą graikiškajai mitologijai (visoms toms Ledoms ir kitiems gulbinams). Lietus, it seksualumo nesutramdantis Dzeusas, regis norėjo apvaisinti (kaip kokią Danają) Laisvydės kūrinius arba bent jau patekti į jų vidų. Ir tai būtų normalu, kadangi trijuose plastikiniuose tondo menininkė reprezentavo "granionus stakanus" su jų dugnuose esančiomis trejomis vertybėmis - Meile, Viltimi, Tikėjimu. Natūralu, kad jeigu yra stiklinė, tai ji negali būti tuščia...

Laisvydės Šalčiūtės Meilė ir sutaisytas vamzdis
Žvelgiant psichoanalitiškai - kairėje - vaginos atributas, vamzdis - kuo tikriausias falas, o prakiurimas - apvaisinimas. Vualia
Tie, kam nepatinka Vlado Urbanavičiaus Krantinės arka, galėtų ateiti į "Titaniką" ir pažiūrėti kito vamzdžio - šis jiems turėtų patikti labiau - naujas, plastmasinis, dar kvepiantis fabriku.

O gal tai gamtos (ar net aukštesnės) jėgos keršijo už ankstesnį šventinto vandens suvulgarinimą?

Taigi, toliau vyko beveik akmens pašventinimui tolygus hepeningas. Doktorantai skaitė, klausytojai klausė, o santechnikai bėgiojo ir keitė vamzdžius. Eksploatatorius Rytis (žmogus, kuriam Akademijoje pagal pareigas priklauso pastatų eksploatavimas) per tvirtai suspaustas lūpas keikė "mūsų profesorius - architektus", kurie iš tiesų keistai lietvamzdį įmūrijo į sieną  (tiksliau - toks buvo jų projektas). O aš jaučiausi kaip skęsti pasmerkto laivo kapitonas (juk apsėmus triumus man paskutiniam tektų palikti lainerį). Bet viskas baigėsi gerai - "Titanikas" atlaikė dar vieną aisbergo dūrį į jo trapų šonelį, doktorantai šauniai perskaitė visus pranešimus, klausytojai patyrė neblogą akademinio klausymo katarsį su nedideliais performatyvumo elementais. Toks juk tas mūsų gyvenimas!