Olimpiada ir sportas (menas)

Kaip oficialus, formalus asmuo, dirbantis Vilniaus dailės akademijoje, dalyvavau šių (2016-ųjų) metų XXII-osios Lietuvos moksleivių dailės olimpiados vertinimo komisijos nariu. Dirbau oficialiai, tačiau liko keletas asmeninių potyrių, kurie ir glumina, ir džiugina, ir malonina, ir verčia pamąstyti.

Žinoma, pradėti reikia nuo gerų dalykų. Pats geriausias dalykas yra pats faktas. Jau daugiau nei dvidešimtį metų vyksta toks keistas dalykas, kaip dailės olimpiada ir joje iki šiol aktyviai dalyvaujama. Septyniasdešimt "finalininkų" (ir iš karto sakyčiau - nugalėtojų - nes jeigu jie čia buvo, reiškia jie kažką jau įveikė) iš visos Lietuvos. Ir taip kiekvienais metais... Reiškia, to tikrai reikia. Tačiau, kaip garsiai pagalvojo (pietų pertraukos metu valgydamas žuvį - komisijos nariai buvo lepinami miltuose apkepta žuvimi, o dalyviai kankinami pavandenijusių dešrelių pora su grikių koše) vienas kolega: "Ar galima išrinkti geriausią?".

Tad ypatingą pagarbą iš mano pusės pelnė viena mergaitė, užduotos temos atveju nupiešusi lotoso poza sėdintį personažą su keturiais pirštais abiejose rankose ir marškinėliais grupės AC/DC garbei. Savo darbo pristatymo metu ji tiesiai-šviesiai pareiškė, kad tokios olimpiados yra nesąmonė ir kad vietų užėmimas yra apgaulė. Man patiko jos drąsa ir pasitikėjimas (lygiai taip pat kaip ne iki galo įtikino paties piešinio plastika - bet ji, toji mergina, galbūt būsimoji menininkė yra dar kelyje, ir jeigu bus tokia principinga, kokia buvo šiuo atveju, ji daug, labai daug pasieks).

Jokūbas Rimkus (Vilniaus katalikiškoji "Versmės" gimnazija, II klasė, mokytoja Daiva Varslavienė), Mano namai, kartonas, aliejus, 2016 m.

Būtent drąsos daugiausiai ir turi vaikai. Baisu, kuomet toji drąsa yra slopinama "daugiau patyrusiųjų". Žinoma, į akis to viso nebuvo sakoma, psichologinio tiesioginio spaudimo taip pat lyg ir nebūta. Tačiau užtenka prisiminti užkulisinį darbą, kuris 1) buvo ir netobulai reglamentuotas, kadangi objektyviai tiesiog neužteko laiko atidžiam kiekvieno darbo peržiūrėjimui, portfolio su darbais ir parašais pervertimui ir panašiai (manau, kad šioje interneto, o ne balanos gadynėje visuomet galima rasti optimalesnį vertinimo būdų variantą). Kita vertus, viską gadino ir pačių mūsų (vertinimo komisijos) baubai, fantomai, fobijos.

Štai, keli pavyzdžiai - 

PIRAMIDĖ. (Ir vėliava). Vienas vertinimo komisijos narys buvo a priori nusistatęs "prieš masonus ir ideologiją". Tad automatiškai mažino vertinimą išvydęs simetrišką kompoziciją ("polinkis dominuoti") ar piramidę ("tiesioginis masonų simbolis") - net jos apraiškas (štai, viena mergaitė nupiešė Alytuje stovinčią Laisvės angelo koloną kaip obeliską - be paties sparnuoto genijaus - vertintojas tame įžiūrėjo masoniškumą ir įvertino: "Nulis. Čia blogai, labai blogai").

Jonas Lukša (Ukmergės rajono Želvos gimnazija, IV klasė, mokytoja Jolita Grigucevičienė),  Namai - visko pradžia, grafika, 2016 m.

FURISTAI. (Ir jų menas). Tokią sąvoką - nežinau, kiek iš tiesų ji yra reali, pavartojo vienas kolega, norėjęs apibrėžti pagal fotografijas nupieštus portretus - neabejingus kičo estetikai ir mėgiamus ne vieno dailės olimpiečio. Iš tiesų - keista, kuomet pamatai tokius dalykus (gražias moteris, aktorius, kitokius žvaigždes) išpieštus pačia geriausia atvirukine maniera ir pateiktus kaip namų darbą, kaip ypatingai gausią savo kūrybinio darbo segmentą. Bet mani žavi tų žmonių, kantriai ir pakankamai profesionaliai išpiešusių tai, kas jiems patinka, pozicija. Jie nesislapsto ir deklaruoja tai, kas iš tiesų jiems patinka. Komisija (šimtu procentų) tokio meno netoleravo, tad keista, kad dalis jos labai palankiai žiūrėjo į gatvės meno (street art) fenomenologiją, kuri iš tiesų yra to paties reiškinio antroji pusė - visi tie įvairiausių graffiti mokyklų, internetinio meno padiktuoti sprendimai bei turiniai - jie irgi yra unifikuoti kaip minėtosios "furų gražuolės", bet kadangi išoriškai neatrodo tokie "saldūs", tad toleruotini (kaip kam ir kai ko) labiau.

Justas Tumėnas (Vilniaus "Minties" gimnazija, II klasė, mokytoja Laila Varnas), Sargyba, mišri technika, 2016 m.

 

TAPYBA. Kita vertus, tam tikrų prietarų (ir net labai didelių) turi ir šių eilučių autorius. Viena vertus, juos inspiravo personalinė patirtis - tiesiog pats bandžiau įsivaizduoti, kaip tapiau ar piešiau (bei šiek tiek drožiau ar lipdžiau) būdamas keturiolikos-šešiolikos. Pamenu, kad labai pasitikėjau savo jėgomis ir norėjau tapyti taip (tiksliau - sukurti tokią atmosferą) kaip Boschas. Buvau užsibrėžęs tikslą nutapyti savąją Pragaro versiją - iki šiol ją tapau ir kol kas dar nenutapiau. Iš kitos pusės, jaučiau (savęs juk nepagausi), kad "kažkas ne taip yra Danų karalystėje", ir kad ne iki galo susitvarkau su plastika. Tad XXII-osios dalyviai (ne visi, bet dalis) mane žavėjo kur kas brandesniu formos suvaldymu, tapybiškumo suvokimu, ir asmeninės plastinės kalbos paieškomis. Kai kas iš vertinimo komisijos narių tai apibrėžė trumpai-glaustai: "Maniera" (= "blogai, labai blogai") - jeigu atvirai, taip buvo kalbama apie Justo Tumėno katinus. Situacija pasikeitė po kūrybos pristatymo in corpore - kai jaunasis autorius turėjo prisistatyti gyvai vertinimo komisijai. Tas pats vertinimo komisijos kardinaliai pakeitė savo nuomonę, teigdamas, jog "tokio gero prisistatymo seniai nemačiau". Tad viskas baigėsi gerai, J. Tumėnas buvo nominuotas, tačiau aš pagalvojau, kad kaip mūsuose kūrybos vertinimą dažnai (praktiškai visuomet) lemia asmeniškumai. Ir tai yra ne tik Olimpiados precedentas.

 

SIMBOLISTAI. Iš tiesų, vienas aktyviausių Olimpiados organizatorių vietoje - t.y. Alytuje, Redas Diržys labai kategoriškai pasisakė prieš moksleivių dailėje nuolat eksploatuojamą simbolizmą. Pritariu jam šimtu procentų, galvodamas, kad tai keliasdešimt metų skaičiuojanti tradicija (inspiruota paties Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir pagimdžiusi tokius įdomius, tačiau kontraversiškus meno zombius, tariamus vizionierius, iš tiesų - madingus marginalus, kaip Šimonis ar Pečiukonis). Vaikai lengvai pasiduoda tam gana primityviam meno suvokimui (kartais nuvedančiam į elementarų kičą) ir pradeda paišyti simbolius, simbolėlius. Plastika, forma, tiesiog amatas tuomet būna užburbuliuojamas simboliais ir literatūrinėmis prasmėmis. Štai vienas iš mano favoritų (prisipažinsiu, tegul ir esu vertinimo komisijos narys) - Jokūbas Rimkus, yra stiprus ten, kur gilinasi į daiktų ir personažų esmę, kur nagrinėjasi kompozicinius, spalvinius dalykus ir pasirodo naivokai, kuomet pradeda manipuliuoti simbolika. Bet kita vertus - visa tai yra išaugamas dalykas (panašiai kaip vėjaraupiai ar poezijos rašymai), todėl į tai reikia žiūrėti pakančiai (bent ne oficialiame lygmenyje), suvokiant kaip natūralų ir savaime praeinantį dalyką...

 

PSICHOGEOGRAFIJA. Šiuometinės olimpiados tema buvo labai paprasta ir kartu sudėtinga (nes esminė) - Mano namai. Žibalo į ugnį įpylė vietos organizatoriai - kai kurie Alytaus menininkai, savarankiškai Olimpiados užduočiai paskyrę užduotį tema apie "psichogeografinį ėjimą". Moksleiviai turėjo nueiti nuo Šv. Benedikto gimnazijos (kur vyko Olimpiada) iki Dailės mokyklos, naudodamiesi specialiai neteisingais, klaidinančiais Alytaus miesto planeliais. Suprantu tokį judesį - tam, kad dzenbudistiškai būtų išmušti iš vėžių, kad nusikratytų išankstinių nuomonių ir konvencijų. Netgi galvoju, kad tai visai smagus užsiėmimas (ypač tai puikiai suveikė po nuoširdaus, tačiau mokykliškai-romantizuotai egzaltuoto ir šiek tiek ištempto "gimanzijos-priėmėjos" gimnazistų vaidinimo Didelis mažos tautos genijus - žinoma, kad skirto MKČ). Tačiau pats to žaidimo autorius turėjo labiau artikuliuotai išaiškinti žaidimo taisykles ir kriterijus, nes apibrėžimas ir perspėjimas: "Tik jokių abstrakcijų ir simbolių!" (visa tai primena posakį iš senos sovietinės komedijos apie nutapytaiss kilimėliaiss su gulbėmis prekiaujančius "žulikus", šaukusius: "Jokio abstrakcionizmo!", susuko galvas ne tik patiems vaikams (ypač kuomet jiems kalbėta apie leftistinio mąstymo privalumus, visa kita nurašant ideologijos blogiui), bet net ir suaugusiems. Antai, nutapytas vienos merginos administracinis pastatas su Trispalve buvo įvertintas kaip "beidėjinis ideologinis veiksmas". Žodžiu - galiu pasakyti, kad nieko nesupratau, o paaugliams tai turėjo būti dar migločiau. Nesinori net kalbėti, jog norint, jog žmogus maištautų, reikia, jog jis žinotų prieš ką maištauti ir kokias taisykles reikia laužyti. Nes visa kita - tai koketavimas ar tiesiog žaidimas.

 

Žydintis pavasario medis prie katalikiškos Šv. Benedikto gimnazijos (kur vyko XXII-oji moksleivių dailės olimpiada) - tikras "mano namų" ir "psichogeografijos" įsikūnijimas

 

Taigi - apie ĮVERTINIMUS. Vėl pakartosiu, kad buvo teisi, šimtu procentų teisi minėtoji mergaitė, pasakiusi, kad "geriausio menininko" ar "jo kūrinio" išrinkimas yra nesąmonė. Tikrai, kad nesąmonė - nes visi mes turime savas nuomones ir nusistatymus. Ypač žiauru ir graudu buvo regėti nominacijų paskelbimus - iš septyniasdešimties dalyvių laiminga turėjo (ir buvo) tik I-osios vietos laimėtoja (šiuo metu ji turėtų jausti psichologinį/emocinį krūvį, kažkokius keistai kvailus įsipareigojimus - sakau tai, remdamasis kažkada "laimėta" savo paties II-osios vietos istorikų olimpiadoje patirtimi). Kiti buvo liūdni ir šiek tiek nusivylę. Bet iš kitos pusės - gal taip ir turi būti? Už(si)grūdinimas būtinas ir net reikalingas. Menininko kelias nėra vien pavasariniais žiedlapiais nuklotas ir būdamas juo (nesvarbu, ar menininku, ar psichodarbininku, kaip pasakytų Redas Diržys) visą laiką turi kažką įrodinėti ar net tiesiog kovoti... Tame juk ir slypi didžioji meno paslaptis ir malonumas. Ar ne? 

Automobilizmas ir automatizmas

Renault 4 - tokį automobilį turėjo Paryžiuje gyvenantis menininkas Samogitas: "Labai patogus daiktas. Mažas, judrus. Buvau išsiėmęs užpakalines sėdynes. Tai vežiodavausi kūrinius. <...> Italijoje yra apvogę. Turėjau paskambinti ir, išlipęs iš mašinos, nuėjau iki telefono būdelės. Mačiau tik savo automobilio kampą. O du tipeliai, sėdėję kavinėje, praeidami pamatė, kad nematau dalies, tad atsidarė dureles ir pavogė bronzines skulptūras. O prie jų buvau ilgai dirbęs...".

Renault 4 - tokiu automobiliu Samogitas važindėvosi Prancūzijos (ir ne tik) keliais 7-8 dešimtmečiais

Dar Samogitas pasakojo, kad su savo renuku (vairuodamas jį) daug piešdavo. Ypač ilgų kelionių - į pietinę Prancūziją ar Italiją metu. "Prisisegi prie kokio didelio sunkvežimio ir važiuoji iš paskos. Tokiu būdu sutaupai kelis litrus benzino, nes nereikia kovoti su oro pasipriešinimo. Lėtokai taip krataisi, bet Renault yra toks automobilis, kur jau važiuojant 110 km/h greičiu, viskas pradeda purtysis. <...> Taip ir važinėdavau paskui tuos sunkvežimius. Ant vairo dar pasidėdavau popieriaus lapą ir piešdavau. Toks automatizmas. Esu daug automobilyje vairuodamas pripiešęs. Vairą sukioji, ant popieriaus pieši. Įdomu būdavo, tik paskui tuos piešinius išmečiau - šlamštas!.

Iš 7 dešimtmečio pradžios paryžietiškųjų Samogito memuarų (rašyti lietuviškai, prancūziškai, vokiškai, angliškai, rusiškai) -

Įsivaizduoju, kad tie automatiniu principu kurti piešiniai automobilyje buvo būtent tokie - išraiškingi ir charakteringi, eskiziški ir galingi, taupūs ir greiti. Nuotaika ir pasąmonė -

 

 Dar paaiškinsiu, kad estetinis (tiksliau - psichinis) automatizmas (tegul ir egzistuojantis automobilyje) neturi nieko bendro su automatine greičių dėže. Tai siurrealistų ir konkrečiai jų dvasinio tėvo Andre Bretono sugalvotas terminas bei suformuotas meno kūrimo principas (https://en.wikipedia.org/wiki/Surrealist_automatism), padedantis išlaisvinti pasąmonę ir leidžiantis kurti išorinių konvencijų ir mūsų sąmoningų prietarų nekaustomą meną. 

 

Dar Samogitas prisipažino, kad piešdavo net mylėdamasis. "Vienoms labai patikdavo. Sakydavo - 'Kaip viskas ilgai trunka ir tu toks nuostabus'. O vienai anglei labai nepatiko. Užpyko: 'Kas tau svarbiau - aš ar piešimas?'. Bet būdavo įdomu, irgi tokie automatiniai piešiniai".

Keletas aktų iš Paryžiaus laikų (1966-ieji). 1961-1966 metais Samogitas mokėsi Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje (pas profesorius tapytoją Jeaną Souverbie, skulptorių ir architektą Alainą Bourbonnaisą ir kitus). Čia, kaipo matome\, jokio automatizmo nėra, tik akademizmas -

 

Samogitas - kaip menininkas ir žmogus

Rašyti apie Samogitą kaip žmogų ir menininką (arba atvirkščiai) yra neteisinga. Lygiai tas pats, kaip ir bet kurį kitą menininką laikyti kažkokiu antžmogiu ir remiantis tuo, karpyti kažkokiomis mentalinėmis žirklėmis į keletą dalių.

Tad pasidalinsiu savo įspūdžiais apie Samogitą - Adomą (iš tiesų - Stasį, nes tokiu vardu vadintas vaikystėje) Raudį iš Palangos, gyvenantį Paryžiuje. 

1) Legenda. Dar nežinodamas Samogito kaip žmogaus, daug buvau girdėjęs apie jo legendą. Skamba neįtikėtinai - gimęs dar anos Nepriklausomybės laikais, po karo buvęs partizanų ryšininku ("mažuoju žvalgu", kaip vadinasi pats menininkas, asmeniškai bendravęs su vienu Jūros srities vadų Vytautu Gužu-Kardu), paskui studijavęs (vienerius metus) teisę Vilniaus universitete, tuomet tapęs skulptūros studentu anuometiniame Institute ir dalyvavęs 1956-ųjų metų Vėlinių manifestacijoje Rasose, netrukus išvykęs (per fiktyvias vedybas) į Lenkiją, iš ten - Vokietiją ir galop Paryžių. Ketvertą metų buvęs litvako iš Druskininkų Žako Lipšico asistentu Italijoje. Viskas skamba kaip iš fantastikos srities. Bet tai tampa realybe, kuomet su Samogitu susipažįsti asmeniškai.

2) Išankstinė nuostata. Tik pradėjęs dirbti Akademijoje, sužinojau, kad būsiu priverstas rengti Samogito ir jo Mokytojo (šalia Lipšico ar Rapolo Jachimavičiaus) Petro Aleksandravičiaus parodą. Visi užjaučiamai kalbėjo, kad tai baisus žmogus - "ekscentrikas, charakteringai besijuokiantis, įkyrus" ir taip toliau. Tokią nuostatą patvirtino keli skambučiai, kuomet iš Paryžiaus paskambinęs menininkas audringai teiraudavosi - "kaip ten su ta paroda? O ką - knygos nebus???". Bet jis buvo ir yra šimtu procentų teisus - nes tai žmogus, kuris išreikalavo (labai teisėtai) būti vadinamu "Akademijos garbės mecenatu". Ir tai yra ne iš piršto išlaužtas faktas. 

Išankstinės nuostatos laikėsi (o ir laikosi) ne vienas Akademijos administracijos atstovas, studentas ar dėstytojas. Man netgi kilo žiaurus įtarimas, jog VDA yra tokia vieta, kurioje menininkas ir menas nėra mėgstami. Ypač "nekotiruojami" esti laisvi menininkai. Viena yra skaityti kaip kokį Van Gogą ir žavėtis jo nupjautomis ausimis, visai kita yra bendrauti su juo gyvai, betarpiškai.

Samogito eilėraštis apie partizanų ir bolševikų mūšį Grūšlaukėje 1947 metais.

Pats Samogitas iš tų eilėraščių (serija "Kovojanti Lietuva") ypač vertina "Širvintų kautynes", kurias deklamuoja patosiškai: "ANKSTYVO RYTO MIGLOSE/ ŠIRVINTAI PASIRODĖ!...". "Tu paklausyk - kaip gerai skamba. Ar ne?" Ir juokiasi.

3) Laisvė. Nes Samogitas yra laisvas menininkas. Tiksliau - žmogus (ir šiuo atveju visiškai laisvai galima daryti tokią skirtį). Jis jaučiasi ir elgiasi visiškai laisvai. Tai glumina kitus. Jis gali uždainuoti viduryje kokio nors oficialaus kabineto su gražiai apsitaisiusiais ponais ir kilmingomis damomis. Žmogaus laisvumo esmė slypi kažkokiuose giluminiuose dalykuose, kurie išryškėja jam bendraujant su susikausčiusiais, apsiribojusiais, visko bijančiais ir daug ką smerkiančiais (o ypač pačią laisvę). Galima sakyti, kad Samogitas yra laisvas dėl to, kad gyvena Paryžiuje. Bet ir Paryžiuje laisvu padaro ne pats miestas. Į jį patenka tie žmonės/menininkai, kurie žino, kad laisvam ten tiesiog yra gera būti. Kaip pasakojo Petras Repšys, jau anais laikais, studijuodamas penkiasdešimtųjų pabaigoje Dailės institute (Vilniuje), Samogitas miegodavo tik ant grindų: "Nes ruošėsi savo didžiajai kelionei". Tad Samogito atveju jo laisvumą rodo ne gyvenimas Paryžiuje, o nuvykimas į jį. Ypač turint omenyje tai, kad reikėjo pereiti daugybę sunkių barjerų.

Šiuo atveju net kalbų mokėjimas yra tam tikras rodiklis. Samogitas laisvai kalba rusiškai, lenkiškai, vokiškai, prancūziškai, angliškai, itališkai. O pats, būdamas žemaičiu, puikiausiai pereina nuo žemaitiško rokavimosi į lietuvišką šnektą.

4) Kūrybinė laisvė. Menininko laisvę visuomet rodo jo kūrybos dvasia. Samogitas, pasiekęs devintąjį dešimtmetį, iki šiol yra atviraširdis kaip vaikas. Čia jis rašo poeziją apie laisvės kovas arba, sėdėdamas "Špunkėje" kurpia rusiškai-lietuviškas čiastuškas apie meilę. Čia jis, paėmęs marmurinę skulptūrą, iš Akademijos meistrų pasiskolinęs sunkų plaktuką ir kaltelį. tobulina ją, nes trūksta kelių "štrichų". Jis piešia, rašo, skaptuoja, lipdo ir dabar taip pat entuziastingai, kaip tai darytų kūrybinį kelią tik pradėjęs jaunuolis.
Vieną rytą Samogitas į II-ąjį "Titaniko" aukštą sunešė tris savo asambliažus - "Tremtinę", "Išsilaisvinimą" ir "Tris komunizmus" ("Vienas jų - Rusija, kitas - Baltarusija, trečias - Kuba"). "Ir nereikia niekuomet nieko klausti aparatčikų - nes jie visuomet sakys, kad negalima. Reikia padaryti taip, kaip atrodo, o jie pabamba ir viskas taip ir lieka".

Samogito vaikystės piešinys. Muškietininkas yra panašus į jį patį.

Piešinio istorija, papasakota Samogito klasės draugo Zenono Vainoro

5) Munduras. Šiuo metu Samogitas vaikšto su karininko munduru. "Pirkau jį 'baracholkėje'". Ir labai saugo nuo lietaus: "Nes taip negražiai sukrenta". Su akselbantais ir antpečiais. Vieną naktį iš aukso spalvos skardos karpė žvaigždutes antpečiams. "Viena didesnė - generoliška, kita - mažesnė, nes esu generolas-leitenantas <...> Bet aš esu bomžas - neturiu pinigų. Bandžiau elgetauti Gedimino prospekte. Ištiesiau delną, o moteriškės man sako: 'Iš šiukšlyno išsitraukei tą mundurą'". Munduras bent jau šiuo metu atstovauja Samogito vidiniam Aš - jis jaučiasi karininku, Žemaitijos ir Prancūzijos lietuviškų šaulių atstovu. Kariu. Štai - vieną rytą įlekia, slapstydamasis, į mūsų kabinetą ir klausia (pašnibždomis): "Ar rusų nėra?".
Dar kišenėje Samogitas nešiojasi peilį iššokančia geležte. "Tikras vyras privalo turėti peilį".

6) Ėjimas per žolę. Eidamas iš "Titaniko" į Senuosius VDA rūmus (buvusį Bernardinų vienuolyną), Samogitas visuomet kerta kampą ir nepėdina šaligatviu. Vaikšto per minkštas samanas, išaugusias po aukštu maumedžiu. "Reikia tausoti kojas".

7) Ėjimas pro duris. Niekuomet nesileidžia praleidžiamas. Ir pats nepraleidžia: "Turime eiti kartu". Taip ir einame, žirguliuodami kojomis ir atkišę vienas į kitą pilvus. Juokinga abiem.

8) Parodos atidarymas. "Parodos atidaryme Mazūrui pataikausiu - nes jis sukritikavo mano skulptūras. Reikia su juo gražiai...". Specialiai atidarymui Samogitas persidažė tokią improvizuotą tribūnėlę - kad niekas nematytų, jog kalbą skaitau. Taip ir skaitė. Atidarymas truko ilgai, kaip tyčia traškant mikrofonui (kažkas buvo atsitikę su įvadais ar laidais - nesupratau viso to reikalo. Turbūt taip buvo.) Komentavo Aleksandravičiaus darbus - tris jo monumentus - Žemaitę, Vienuolį, Jablonskį. Daug kam prailgo. Bet juk vyresnio amžiaus žmogus ir dar tiek daug patyręs, norėjo išsišnekėti - buvo jo paroda. Ir ne bet kokia - jubiliejinė.

Samogitas ruošia tribūną atidarymui

9) Mokėjimas susišnekėti. Kas man labiausia imponuoja Samogite - kad jis atsiklauso į kito žmogaus nuomonę. Pradžioje jis audringai ką nors pareiškia. Tuomet jam oponuoji. Jis suklūsta. Perklausia: "Tikrai???". Tuomet sutinka. Įsiklausyti į nuomonę yra didelio žmogaus požymis.

10) Kaip susipažino su mano žmona. Viskas vyko atidarymo metu. Jis ją pamatė. Tuomet pasislėpė už stulpo. Dar kartą grįžo. Supažindinau: "Čia mano žmona". O jis sušuko: "Tokia gražuolė!". Kalbėjomės, bendravome (prieš atidarymą Samogitas juokėsi, kad bus tik aštuoni bomžai, tačiau ir jie išgers visą vyną - bet buvo ir vaikystės draugų, ir jaunų dienų bičiulių, ir sūnus su marčia bei anūke (kurią Samogitas pasikvietė prie tribūnos ir viso atidarymo metu draugiškai laikė apsikabinęs). Atsisveikinant pabučiavo žmoną net tris kartus prancūziškai (vis tardamas, "Dar kartą"). Na, jis toks yra - neabejingas priešingai lyčiai.

11) Grubumas ir delikatumas. Samogitas yra žemaitis. O žemaičiai - gana grubūs žmonės. Be to, jo jau ir amžius yra ne paaugliškas. Bet pastebėjau, kad dalis žmonių to kažkaip nesuvokia. Ypač stebina studentai ir jaunesnio amžiaus žmonės, kurie, bendraudami su Samogitu turi visas sąlygas prisliesti prie dailės istorijos (nekalbame apie jį patį, užtenka Aleksandravičiaus ir Jachimavičiaus, o ką jau pats Lipšicas, be to, bendravęs ir su Koonsu, ir su Mariniu, ir su Serra). Bet kažkaip daug kam į tai nusispjauti.

12) Personažas. Samogitas yra personažas. Įdomus žmogus ir galingas menininkas, suvaldantis medį ir akmenį, kalbantis: "Kaip žemaičiai sako - 'Jeigu pats savęs nepagirsi, tai Perkūnas trenks'". Kažkodėl manau, kad mes patys vieni kitus per mažai giriame ir mylime. Nes esame ne laisvi ir mumyse yra per mažai meno. Samogitas yra kitoks.

13) Dar apie išankstinę nuomonę. Arba kaip aš įsimylėjau Samogitą. Viskas vyko labai paprastai - Velykų metu namuose skaitinėjau jo knygą - Mano dienos Italijoje su Žaku Lipšicu. Puiki, gaivališkai parašyta knyga. Toks bukovskiškas lietuvių menininko išpažinimas. Su Bukovskiu lyginti Samogitą gal ir nėra prasmės, tačiau šį palyginimą dedu vien dėl pirminio įspūdžio (išankstinės nuomonės). Ten daug kalbama apie meną ir meilę (amerikietei Ketsei). Tebūnie ištrauka, menkas fragmentas apie meną, o ne meilę:

"Jeigu graikai darė skulptūras, panašias viena į kitą, - visos tos Fidijos ar Praksitelio veneros ir apolonai, - tai Donatelas kūrė visiškai individualistines, kritiškas asmenybes, kurioms įkvėpdavo vienas ar kitas svarbus Florencijos asmuo ir kurias vaizduodavo negailestingai, natūralistiškai. Gerai įsižiūrėjus, galima nusakyti prototipo amžių, ydas, temperamentą, net ligas. Donatelo personažai - tai jo minčių, pykčio, liūdesio, jo valios kurti kritišką realizmą išraiška. Jis yra stiprus, kartus, bet teisingas. Kaip tik tuo ir skiriasi nuo kitų, 'oficialiųjų' Medičių dailininkų, kurie siekė įtikti, 'laižydami' apvalias, idėjų atžvilgiu tuščias statulas. Nusipenėję buržuazijos pirkliai ir bankininkai Donatelą kritikavo kaip baisybių, baubų kūrėją. Gerai, kad Medičiai buvo ganėtinai protingi ir leido jam daryti, ką jis norėjo. Donatelo kūryba, nors ir kupina juodo pesimizmo bei piktos melancholijos, mums perteikia gyvas emocijas, stebina, dirgina mūsų sąmonę". /p. 84-85/.

Viskas, ką čia Samogitas parašė apie Donatelą, tinka jam pačiam...
Belieka tik pridurti, kad kai kas sako, jog menininkas yra tokie patys, kaip ir kiti, o visi gaivališkumai, laisvė bei kitoniškumai (+ bohema) šiais laikais neegzistuoja. Samogitas tai paneigia savo asmeniu.

Samogito apmąstymai apie Petrą Aleksandravičių

14) Nuo visų ligų. Sėdėdamas kabinete Samogitas nusičiaudėjo. "Turiu eiti išgerti vaistų", - sumurmėjo. Užėjo už kampo ir išsitraukė buteliuką Trejų-devynerių. "Gydo visas 27 ligas", - paaiškino.

15) Atvirumas. Samogitas yra visiškai atviras. Jeigu pamato blogą žmogų, taip ir sako: "Šitas yra blogas žmogus". Sutikite, kad aplinkinių meilės jis dažnai tuo nenusipelno. Bet yra tikras.

16) Nuoširdumas. Pasakodamas televizijai apie savo vaikystės meilę, kurią bolševikai išvežė į Sibirą, susigraudino. Mane kažkaip tas dalykas papirko. O bendradarbes jis nuolat kviečia į "Stiklius" arba "Špunką" ("alaus") - bet kažkaip jos vis atsisako.

17) Teatrališkumas. Kuomet Samogitas pamato, jog jį kažkas filmuoja ar fotografuoja, jis impozantiškai išpučia krūtinę, pakelia galvą, ranką įstato a la Napoleonas į munduro tarpą. Jis aktorius, vaidinantis teatre, vadinamame Gyvenimu. 

Petro Aleksandravičiaus bloknotai

Petras Aleksandravičius (1906-1997) yra žymus lietuvių skulptorius. Ir tą žinomumą jis pelnė (visų pirma bei antra) vienu savo kūriniu - paminklu rašytojai Žemaitei (pirminis variantas sukurtas dar 1946 metais, tačiau monumentas Vilniaus Gedimino prospekte pastatytas kur kas vėliau - 1970-ais). 

Iš tiesų, žinomas jis yra ne vien dėl to (bent jau tiems, kurie kažkuo domisi), tačiau einantys svarbiausia ir reprezentatyviausia sostinės gatve, mato būtent ją - ramiai ir statiškai (it koks Egipto faraonas ar tautinis Rūpintojėlis) žvelgiančią į fizines ir literatūrines tolumas - kažkur į Petro Kurmelio ar Vingių Jono širdis. 

Vis tik pasakyčiau (ir čia kalba jau maniškė asmeninė patirtis), kad P.Aleksandravičius nėra visai toks, kokį įspūdį apie jį kaip asmenį ir (svarbiausia!) jo menus esame susidarę. Vilniaus dailės akademijos muziejus praturtėjo (bendros jo ir mokinio - Adomo Raudžio-Samogito parodos, ir ne tik, proga) visa dėže šio dailininkų užrašų knygelių, eskizinių bloknotų. 

1971 metų vasarą (kaip rodo bloknotas) Petras Aleksandravičius ilsėjosi Palangoje

Pirmas įspūdis - tie bloknotai yra įdomūs patys dėl savęs. Smagu ir vertinga žiūrėti į jų viršelius, atspindinčius estetikos ir istorijos slinktį nuo kokių 1939-ųjų (vieną iš knygelių galima datuoti šiuo metu) iki "devyniasdešimtųjų" - skulptorius piešė iki paskutiniųjų savo dienų. Kartais susidaro įspūdis, kad P.Aleksandravičius jautė kuo didžiausią bloknotų rinkimo, netgi kolekcionavimo azartą - tą nuomonę stiprina ar formuoja faktas, jog daugelis knygelių yra vos pradėtos (išpiešti vos keli puslapiai), o tuomet griebiama nauja... Kita vertus, galbūt tai lėmė "tuščio popieriaus" baimė? (Pats esu tokių patyręs). Kuomet paimi piešti ar rašyti į naują daiktą ir bijai jį sugadinti, nes regisi, kad ta popieriaus skiautelė tokia skaisčiai nekalta...

Kitas dalykas - Petras Aleksandravičius buvo tikras piešimo fanatikas. Jis piešė ir piešė, eskizavo ir škicavo. Visur ir visuomet - paskaitų Dailės institute (o dėstė jis skulptūrą, vėliau - piešimą) ir nykių posėdžių metu, kaitindamasis prie Baltijos jūros Palangos paplūdimyje, netgi žiūrėdamas televizorių. Motyvai nuolat kartojasi - portretai ir moterys (interjeruose ar pajūriuose), darbininkai ir skarotos moteriškės (Žemaitė Petrui Aleksandravičiui buvo tikrai "prie dūšios").

Petro Aleksandravičiaus užrašų knygelių yra labai daug. Vaizdai jose kinetiškai kinta (pasikartodami ir nuolat keisdamiesi), suteikdami animacijos žiūrėjimo potyrius ir mintį apie piešinio (eskizo!) gyvumą ir dvasią.

Vienas iš didesnių  P.Aleksandravičiaus piešimo sąsiuvinėlių, 8 dešimtmetis

Latviška užrašų knygelė, išpiešta 7-8 dešimtmečiais

Reprezentatyvus Stalino laikų viršelis (viduje - su jokiais terorais ir politikomis nesusiję piešiniai).
Užrašas po Maskvos Kremliaus bokštu: "3-osios Visasąjunginės taikos šalininkų  konferencijos delegatui/ Maskva/ lapkritis 1951 m.".
Raudonas kolenkoras ir auksinės raidės...

Bloknotėlis, kurio viršelis nuplyšo. Bet matosi piešinys - aštrus kontūras, monumentalus siluetas - būtent toks ir yra P Aleksandravičius kaip piešėjas...

1965 m. Dedikacija "Volgo-Baltui" (Volgos-Baltijos vandenų keliui)

Iš ankstesniųjų bloknotų. Su apsinuoginusia, laikančia kibirą ar svarmenį (turbūt, kad kibirą)

Lietuviškas

Rusiškas, Stalino laikų, reprezentatyviai solidus

Su kiškučiais (bet irgi prie Stalino pieštų)

1950 m.

Nugarinė jo pusė su keistu iškirpimu

Vėlgi be viršelio - portretas profiliu

Nugarinė jo pusė, nurodanti 1951-uosius metus