2015 m. lapkričio 23 d., pirmadienis

Arvydas Dauguvietis, arba Šiaulių mokykla

"Šiaulių mokyklos" terminą (kaip visuomet) sugalvojau ne aš.
Pasakojau apie vieną šiauliškį menininką kolegai Ignui Kazakevičiui ir jis pavartojo šią sąvoką. Pagalvojau, kad tai yra labai taiklu. 
Kalbėti mes galime apie "Šiaulių mokyklą" pačia pirmine ir pačia neįdomiausia (čia mano toks požiūris - mokykla juk yra mokykla, ne pats linksmiausias dalykas gyvenime) prasme - kaip apie aukštąją mokyklą, išsivysčiusią 1939 metais (ne pačiomis linksmiausiomis aplinkybėmis) iš Klaipėdos perkelto Prekybos instituto. Vėliau, sovietmečiu, prekybą pakeitus pedagogikai, čia buvo ruošiami dailės mokytojai. Mano paties dailės mokytojais vidurinėje dirbo šiauliškiai. Nenorėčiau gilintis į metodinės ir pedagoginės minties raidos problematiką, tačiau pastebėčiau, kad jie skyrėsi (savo požiūriu į meną ir gyvenimą) nuo tą pačią discipliną dėsčiusių vilniečių. 
Svarbiausia, kad be šios Šiaulių mokyklos nebūtų ir kitos - tos tikrosios, generuojančios tam tikrus meno procesus krašte ar bent jo dalyje.
Kas yra "Šiaulių mokykla" meno procesų kontekste? 
Sovietmečiu provincialus atspalvis (tegul tai ir ketvirtas - ar viso labo ketvirtas miestas pagal dydį Lietuvos Respublikoje) ir ribojo (vis tik periferija yra periferija, tegul ir su asfaltuota aikšte, pėsčiųjų gatve ir auksiniu berniuku), ir suteikė tam tikrų privalumų.
Kokie yra Šiaulių mokyklos privalumai?
Tam tikras undergraundinis atspalvis, disidentiškumo prieskonis tarp dantų ir ant liežuvio galiuko. Ką sako vien kokio Eduardo Juchnevičiaus ir BIX'ų, Arūno Uoginto,  SAULĖS ir ŽUWŲ vardai...
Kita vertus, net pusiau-oficialioji kultūrinė veikla (Viliaus Purono ir jo atstovaujamo puronizmo fenomenas) taip pat turėjo daugybę neformalių aspektų - vien jau tariamai ar tikrai "retrinis", kartais įgaunantis kičo bruožų smulkiosios architektūros, urbanistikos ir skulptūros charakteris oponavo sovietiniam mainstrymui...
Galop - šiaulietiškas fotorealizmas. Žymiausiu jo atstovu reikėtų įvardinti, žinoma, Romaną Vilkauską. Kita šiaurietiškojo hiperrealizmo atrama būtų paslaptingasis Arvydas Dauguvietis, dar kita - Povilas Anikinas (ko verta jo vien 1983-ųjų Auksinė šviesa! - žr. - http://www.artistsassociation.lt/index.php?cid=24857).
Bet pažvelkime į Arvydą Dauguvietį.
Vilniaus dailės akademijos muziejaus saugyklose netikėtai aptikau A.Dauguviečio diplominį darbą - 1979 metais nutapytą Observatoriją (Mokslininką). Man pačiam tai buvo nemažas atradimas (nes ir paveikslo formatas didelis). Tema - įprastinė tų laikų Valstybinio LTSR dailės instituto studentų kūrybai. Tie, kurie nenorėjo imtis kolūkiečių ar komjaunuolių-pogrindininkų temų (leninų, regis, jauniesiems peckeliams dar nelabai patikėdavo), gilindavosi į šeimynines scenas, kūrybinės inteligentijos, mokslinės bendruomenės darbo vaizdus (kalbu apie vadinamąją "tematinę", "žanrinę" tapybą). 

Arvydas Dauguvietis. Mokslininkas (Observatorija), 1979, VDA muziejus
Švariais, steriliais potėpiais ištapytos plokštumos, ten, kur būtina ir reikia (foninės Visatos fotografijos, viršuje esanti ertmė) meistriškai sušiaušta, išlieta sausesnėmis arba atvirkščiai - drėgnesnėmis aliejinių dažų dozėmis. Tapytojas puikiai perteikė vilnonio megztinio, metalinių prietaisų, kosmoso platybių medžiagiškumą.
Jau net keli žmonės, pamatę šią kompoziciją, manęs klausė: "O čia ne Gunaras Kakaras jaunystėje?". Nežinau. Tebūnie tai paslaptis. Jeigu kada pasitaikys proga - išsiaiškinsiu.
Dailininkas užfiksavo visiškai "šviežią" mokslinį įvykį - Molėtų rajone, Kulionyse esanti Astronomijos observatorija, tuo metu priklausiusi Lietuvos mokslų akademijos Fizikos  institutui, buvo tik ką (1977 metais) atidaryta.
Astronomas vaizduojamas atsirėmęs į sulankstomas kopėčias (tokias pačias šių eilučių autorius kaip tik šiomis dienomis regėjo vienoje VDA katedroje), o už jo - turbūt 1975 metais Molėtuose įrengtas 35/51 cm skersmens Maksutovo sistemos teleskopas. 

Viskas lyg ir regėta, šiek tiek primena Igorį Piekurą ar Mariją Teresę Rožanskaitę. Tik daugiau jaunatviško patoso - tikėjimo mokslo progresu ir šviesia žmonijos ateitimi. Dar viena svarbi ypatybė - studentas-tapytojas fiksuoja savo kartos žmogų - ko verta vien ABBOS ar BEEGEES vokalistų-instrumentalistų verta portretuojamojo ševeliūra ar būgno lėkštę, LP diską primenantis filtras ar šviesiai jautri plokštelė. Kita vertus, žinant ano meto institutinį-akademinį kontekstą, tapyti "amerikietiškuoju" fotografinio realizmo stiliumi, buvo nemažas akibrokštas (tegul kaimynai estai tą propagavo ir viešai, ir privačiai). LTSR institute Tapybos katedroje tapyti pagal nuotraukas buvo draudžiama. Tame gal būta ne tik partinio-ideologinio, bet ir kultūrinio-idėjinio nusistatymo. Bet nesvarbu! Svarbiausia, kad tapybos studentas Arvydas Dauguvietis išdrįso būti madingu (ir vaizduojamo veikėjo, ir temos, ir formos bei koncepcijos prasmėmis), toji mada slypėjo toli Vakaruose. O šie regėjosi taip toli, kaip ir pro nutapytąjį teleskopą aiškiai matomas, bet toks tolimas, kad ir koks nors Andromedos ūkas...

2015 m. lapkričio 19 d., ketvirtadienis

Švėgždos obuoliukai

Tarnybinės VDA muziejaus patalpos - arba tiksliau tai, kas lietuviškai yra vadinama "ofisu", susideda iš dviejų patalpų. Viena, karsto formos (siaura ir ilga, aukštomis lubomis) priklauso Direktoriui, kita - plati, erdvi, kažkiek primenanti virtuvę ar nedidelę valgyklėlę (tokį įspūdį sustiprina į vieną daiktą sustumti net 5 dideli stalai) priklauso kolektyvui, personalui, "staffui" (irgi toks dabartinių lietuvių žodelis!). 

Tame muziejiniame bufete yra didelė siena, ant kurios paprastai eksponuojamas koks nors didesnio formato paveikslas. Mano atidreifavimo į "Titaniką" metu ten kabojo Algimanto Švėgdžos Žali obuoliukai - 1993 metų tikrai nemenko formato darbas. Klasika, ir be komentarų. Kuomet A. Švėgždos bičiulis Arvydas Šaltenis buvo Akademijos rektoriumi, šis kūrinys buvo Rektorate - Rektoriaus kabinete. Paskui jo lokacija pasikeitė...

A. Švėgždos Žali obuoliukai su tikru obuoliu ant stalo, visai netyčia padėtu vieno iš kolegų

Ką norėjau pasakyti apie A. Švėgždos obuoliukus? Žinoma, kad jie yra puikūs, labai puikūs. Tačiau didžiausia nuostaba, ištikusį šių eilučių autorių yra ta, jog patyriau didelę liūdesio dozę buvimo šalia Žalių obuoliukų metu. Subjektyviai ir tikrai ne akademiškai mąstant, pats geriausias meno patikrinimo ir įtikrinimo metodas yra tiesiog būti šalia. Prieš gerą dešimtmetį tokį "atradimą" padariau savo namuose, nuolat spoksodamas į vieną paveikslą, kuris ėmė mane be galo slėgti ir erzinti. Tuomet supratau, kad tik asmeninis kontaktas su kūriniu ir sukuria patį kūrinį, o kartu net mane patį. Čia juk tokia Martino Buberio logika, jog be Tu nėra įmanomas joks Aš

Taigi, apie A. Švėgždą visuomet buvau truputėlį kitokios nuomonės. Jis man regėdavosi meditatyviai išmintiškas ar išmintiškai meditatyvus. Kaip kokia malda ar mantra. Tuo tarpu - A. Švėgžda yra kuo tikriausias egzistencialistas, skirstant jį [egzistencializmą] į teikiantį iliuzijas arba nuginkluojantį, apnuoginantį pasaulio esmę. Šioji (esu Marko Aurelijaus pasekėjas) yra tokia, kokia turi būti - srūvanti savo tėkme. Būtent tokie yra ir Žali obuoliukai... Na, nesinori visų kortų kloti ant stalo, bet esmė labai paprasta - pasaulis yra laikinas. Tą deklaruoja minėtasis paveikslas. Ir dėl jis šiek tiek trikdo, gal net slegia. Obuoliukai susiraukšlėja ir supūna, žmonės miršta, viskas išeina nebūtin.

Ne toks jau ir didelis atradimas (tas pats, kas iš naujo sukonstruoti dviratį), tačiau patikrintas antropologiškai ir antropomorfiškai savo kūnu, sąmone, siela.