Menas yra "ROCK'n'LOL". Pokalbis su Dovile Bagdonaite

ARTVILNIUS’17 Vilniaus dailės akademijos parodų salės „Titanikas“ demonstruoja dviejų menininkų – Dovilės Bagdonaitės ir Kristijono Žungailos kūrybą. Abu dalyviai atsakė į keletą klausimų apie save ir kūrybą. Šiame interviu skelbiame D. Bagdonaitės mintis.

Vienas iš šiuometinio pasirodymo mugėje tikslų – pristatyti čia dar nerodytą VDA Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedrą. Būtent jai atstovauja magistro laipsnį turinti D. Bagdonaitė (g. 1991 m.). Menininkė savo kūryboje į vieną instaliatyvų kūrinį jungia asmeninius išgyvenimus, nedidelio formato mozaikas, „šiukšlių estetiką“ ir skaidriai, elegantiškai nulietą molbertinę tapybą. Šiuo metu D. Bagdonaitė yra VDA menų doktorantė. Dovilė yra ir poetė – , jos kūryba publikuojama kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“, 2016 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklose rengtame pirmosios poezijos knygos konkurse ji laimėjo pirmąją vietą ir tokiu būdu išėjo jos debiutinė knyga „Mėlynojo banginio širdis“. 

Vilniaus dailės akademijoje studijavote Monumentaliosios tapybos katedroje – jau esate profesionali freskos-mozaikos dailininkė. Ką reiškia Jums ši technika ir koks yra sieninės tapybos matmuo Jūsų kūryboje?

Negalėčiau pasakyti, kad laikau save freskos-mozaikos dailininke. Tiesa, turiu romantišką svajonę – norėčiau kaip senovės amatininkas kurti ir tapyti bažnyčiose freskas (ir man to visiškai pakaktų) tačiau suvokiu, kad tai tik graži svaja, neišsipildys. Katedros vienas iš aspektų buvo tai, nors gal skamba ir keistokai, kad ji tokia gana tarpdisciplininė tapusi, studijavau pokyčių laikotarpiu – mums buvo leista eksperimentuoti, kurti ir taikyti įvairias technikas. Savo kūryboje pritaikau senovines technikas, jose naudojamas medžiagas šiuolaikiniams objektams sukurti, ir atvirkščiai, galima sakyti, kvestionuoju sąvokas – kas yra mozaika, kas yra freska, klausiu, ar įmanoma sukurti freską ar mozaiką visai nenaudojant joms priskirtinų tradicinių technikų ir medžiagų. Tarkim, tapyboje panaudoju freskos komponavimo principus, tačiau nekopijuoju pačių kompozicijų.

Dovilė Bagdonaitė Būrimai 2016 m.

Kaip apibrėžtumėte save kaip menininkę?

Labiausiai tinkama frazė: „rock 'n' lol“. 

Esate ne tik vizuali menininkė, bet ir tekstų rašytoja, pasakiusi, kad „savo eilėraščius laikau vaizdais, kuriamais tekstinėmis priemonėmis“. O ar galima kalbėti apie reversą, atvirkštinę poziciją – t.y., kad Jūsų meno kūriniai (vaizdai) yra tekstai materijoje? 

Negaliu atskirti šių dviejų dalykų, iš tikrųjų, kartais galvoju, kad kūrinys (vizualus) yra labiau tekstas, o eilėraštis - vaizdas. Kartais iš tos pačios idėjos sukuriu ir eilėraštį, ir vizualų objektą, tada lyginu, kuris išėjo geriau, kuriame iš jų tiksliau pavyko išreikšti tai, ką norėjau – rezultatai būna įvairūs.

Apskritai – koks santykis tarp vaizdo ir teksto kūrimo? Kiek tai padeda, o kiek – komplikuoja?

Visada padeda. Kuo daugiau įvairių sąjungų ir netikėtų jungčių tarp skirtingų dalykų, tuo geriau. Jaučiu diskomfortą, kad neturiu gabumų dar kitose srityse, tuomet tenka bendradarbiauti ir tai sukelia dar didesnį diskomfortą, nes esu pernelyg didelė intravertė.

Dovilė Bagdonaitė Atvirukas nuo kaimynų 2015 m.

Konkretus klausimas apie knygą „Mėlynojo banginio širdis“ – žinau, kad jos atsiradimo paskata slypi internete pamatytame reportaže apie mėlynojo (žydrojo) banginio širdį, kuri „perpumpuodavo 263 litrus kraujo vienu susitraukimu ir svėrė 180 kg“. Šiuo metu yra kilęs ažiotažas dėl manipuliacinio „žaidimo“ Mėlynasis banginis. Pagalvojau, kad esama kažkokio ryšio – tarp marinistinės romantikos, zoologinio egzistencializmo (prisiminkime, kad ir Hermano Melville‘o, tiesa, baltojo banginio) ir makabriško slogučio. Kažko tokio (bet labai švelnia, labiau ironiška forma) esama ir Jūsų kūriniuose... Ar sutiktumėte su tuo? Ar nesuglumino tos knygos sąsajos su žaidimu?

Suglumino (apie jį nebuvo žinoma tuo metu, kai knyga buvo leidžiama), nenorėčiau, kad knyga būtų siejama su tuo. Zoologinio egzistencializmo ir makabriško slogučio esama, tačiau šis žaidimas yra socialinė problema ir turi ryšį ne su šiais dalykais, o su prievarta ir manipuliacija. Sąsaja su juo trenktų beskonybe, kiču ir prastu trileriu.

Dovilė Bagdonaitė Torto figūrėlė 2015 m.

Man regisi, jog savo kūriniais kalbate apie save. Emocionaliai, netgi intymiai. Jūsų pasirinktos technikos yra įvairios ir kažkuo primena (bent jau mūsų, šiek tiek vyresnės kartos žmonių) vaikystėje pildytus „atsiminimų albumėlius“, savotiškus jausmų herbariumus. Kiek tos skirtingos technologijos ir kūrybinės strategijos (nuo objet trouvé iki instaliacijos) atskleidžia Jus pačią? Ar to iš tiesų siekiate?

Mano sąmoninga kūryba prasidėjo dėl siekio komunikuoti ir negalėjimo to padaryti paprastai, tiesiogiai. Panaši situacija į mikčiotojo, negalinčio kalbėti be trikdžių to, ką nori, iki kol nepradeda dainuoti. Matyt, dėl to ir kyla tas jausmas, tačiau komunikuodama noriu ne tik atskleisti save, bet ir paliesti kitą žmogų, sukelti poveikį, kalbėti apie tai, kas mums abiems galėtų būti svarbu. Dažnai kurdama, mintyse pasiskiriu vienam ar kitam kūriniui idealų skaitytoją/žiūrovą.

Šiuo metu studijuojate menų doktorantūrą VDA. Kaip manote – kokia yra šios studijų pakopos paskirtis ir ko iš jos tikitės? 

Vis dar bandau išsiaiškinti.

Tapyba yra suvokimo stebėjimas. Pokalbis su Kristijonu Žungaila

ARTVILNIUS’17 Vilniaus dailės akademijos parodų salės „Titanikas“ pristato dviejų menininkų – Dovilės Bagdonaitės ir Kristijono Žungailos kūrybą. Abu dalyviai atsakė į keletą klausimų apie save ir kūrybą. Šiame interviu skelbiame K. Žungailos mintis-atsakymus.

K.Žungaila (g. 1993 m.) šiuo metu studijuoja I magistrantūros kurse Tapybos katedroje. Jo darbai yra dedikuoti, kaip sako pats menininkas, „Erdvei tarpinei būklei“ – tai ryškiomis spalvomis, energingais potėpiais nutapytos monumentalios kompozicijos, kurių motyvai – interjerai, augalai, kertės ir užkaboriai yra daugiau nei materialūs daiktai ar pavidalai – tai žmogiškosios psichologinės būsenos ir net apsėdimai...

Studijuojate tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Kuo labiau jaučiatės – studentu ar tapytoju? O gal tiesiog vizualiu menininku?

Kuo jaučiuosi naudodamasis šiais studento, tapytojo ar vizualaus menininko terminais, nuoširdžiai atsakyti tikrai negalėčiau.

Kristijonas Žungaila Erdvė tarpinei būklei I  2016 m.

Kas yra tapyba? Ką norite išreikšti (o gal neišreikšti, o konstatuoti, komentuoti...) tapybinėmis priemonėmis?

Tapyba, mano nuomone, atlieka dvigubą vaidmenį, ji konstatuoja, apeliuoja ar bent bando apčiuopti šiuolaikinio žmogaus socialinę, dvasinę būklę, sutraukdama I save daugybę mus supančių ženklų, mados, laiko, džiaugsmo ir skausmo artefaktų, ir transformuodama juos į naują fizinį kūną, tarsi pažinimui iki galo nepaklusnų objektą, kuriuo mes galime mėgautis, bandydami atsiriboti nuo bet kokių kontekstų, pamiršę absurdu pažymėtą laiką, pasinerti i spalvinių santykių, gylio ir formos žaismą, mėgautis tapybos darbais tarsi kalėdine eglute, mirusiu, tačiau vis tiek gražiu rekvizitu. Tapyba bandome priminti, – tačiau ji (tapyba) išvesti iš komforto zonos, sukelti šoką jau nebepajėgi, bandymas šokiruoti jau senai nebešokiruoja. Tad bandau stebėti pačią suvokimo tėkmę, procesą, vaizdinio efemeriškumą bei sluoksniuotumą, sintetiškumą, kontempliuoti patį negebėjimo suvokti procesą.

Koks Jūsų santykis su koloristine (vadinkime ją tradicine, „gudaitiška“) tapybos mokykla? 

Manau ji vis dar neprarado savo žavesio, koncepcijos gali pasenti, tačiau forma ir spalva nėra tokios pavaldžios laikui. 

Kristijonas Žungaila Erdvė tarpinei būklei II  2016 m.

Kokį menininką laikytumėte savo autoritetu (gal net Mokytoju)? Ką jis yra davęs Jums? Ar bent jau – kas patinka iš šiandieninių ir nebūtinai menininkų? 

Tokio jei neklystu, bent šiuo momentu – neturiu. Tačiau didžiausias simpatijas visgi kelia vokiečių pokario tapytojai tokie A.Kiefer, G.Baselitz, N. Rauch, N.Bisky, J.Albers.

Jūsų darbus jungia bendras pavadinimas (tema, koncepcija) – Erdvė tarpinei būklei. Kuri sąvoka (erdvė, tarpinė ar būklė) šioje trijų kategorijų kombinacijoje yra svarbiausia, kuri iš jų yra raktas į vaizdinį tyrimą?

Manyčiau man svarbiausia yra tarpine būklė, šių sąvokų neatskirčiau, tuo tarpu erdvė šiuo atveju man tėra tarsi lakmuso popierėlis, kurio pagalba galime pastebėti pačios būkles virpesius, gradacijas, nukrypimus. Anksčiau tarpinė būkle mane domino taipogi kaip erdvių, egzotinės ir nūdienos niūriosios, tarsi vilties, svajonės ir realybes priešprieša, tuo tarpu dabar tarpinę būseną ėmiau aiškintis kaip pačios suvokimo tėkmės, jos neišbaigtumo ir daugialypiškumo reiškinį, pašalinant nuorodas į konkrečią erdvę, kaip autentiškumo praradimą.

Kristijonas Žungaila Erdvė tarpinei būklei III  2016 m.

Ką apskritai galvojate apie Lietuvos meno situaciją? Ar ji yra gera, bloga? Gal tiesiog neverta taip konstatuoti?

Turint omenyje daugumos jaunųjų menininkų Lietuvoje prastą socialinę padėtį ir klimatą, manau situacija yra palyginti nebloga. Galėčiau pasidžiaugti, jog tapyba kaip medija yra ganėtinai gaji (plg, kad ir didžiųjų miestų, tokių kaip Berlynas, kontekstą). 

Kaip įsivaizduojate savo kūrybinę ateitį? 

Deja, nesu labai lakios fantazijos žmogus.