Jauna Kauno tapyba:AKCIJA IR RE-AKCIJOS

Pradžioje norėčiau pateikti keletą ištraukų iš atidarymo kalbų –

Julija Jakilaityė, Pradžia, 2012-2014

Jūsų nuolankus tarnas, VP, kaip sakant:

„Jeigu Lietuvos menas apskritai, egzistuoja kažkur tarp Europos ir Honkongo (perfrazuojant BIX‘us), tai Lietuvos tapyba konkrečiai – tarp Vilniaus ir Kauno.“

Įtraukiu šią iškarpą dėl to, kad bendraujant su viena kolege, ši nusistebėjo mano geografiniu-kultūriniu skirstymu, pastebėdama (ar oponuodama), jog tokio dalyko kaip „Vilniaus tapyba“ ar „Kauno tapyba“ ne-BE-egzistuoja. Nežinau, man regis, jog akademinėje terpėje tai dar vis jaučiasi. Papildykite, neigiamai purtykite galvas arba patvirtinkite...

Simona Lukoševičiūtė prie savo darbo

Parodos kuratorė, tapytoja ir dėstytoja, VDA Kauno fakulteto Tapybos katedros vedėja Aušra Vaitkūnienė:

„Galvojant apie pačią tapybos situaciją, ir ne tik Lietuvos ar Kauno mastu, omenyje reikia turėti tokį svarbų aspektą – kas yra fonas dabartinei tapybai? Šiuolaikinis pasaulis gramzdina žmogų į vartotojiškumą, o mūsų dienų tapyba suteikia tam tikrą oazę, grąžindama žmogų prie tikrosios būties, į tą tikrąjį gyvenimą.

Aušra Vaitkūnienė duoda interviu LRT informacinei laidai "Panorama" Lino Jurčiukonio darbo fone

VDA Vilniaus fakulteto Tapybos katedros vedėjas Jonas Gasiūnas:

„Tapyba mėgsta tvarką... Nors Aušra jaučia pavojų iš komercinio pasaulio pusės, bet aš toje vietoje jaučiuosi visiškai ramiai. Kuo pasaulis nuožmesnis ir kuo labiau puls tapybą, tuo daugiau kartų ji prisikels. Nes tapyba miršta, kad gyventų. Ne šiaip sau. Čia ne mano mintis, čia didysis Europos tapytojas Lucas Tuymansas taip pasakė. Ir jis pasakė tai remdamasis Šventuoju Raštu – tai Šventojo Jono žodžiai: „Miršta, kad gyventų“. Jis kalbėjo apie Kristų, bet tas pats tinka tapybai. Absoliučiai. Dubasinkite mus visais įmanomais būdais, bet mes turėsime egzistuoti...“

Povilas Ramanauskas, Introspekcija, 2010-2012

Tapytojas Arvydas Šaltenis:

„Tapyba gyvena visoje Lietuvoje – Justinas Vienožinskis Obeliuose, kitur – Viktoras Vizgirda, dar kitus – Antanas Samuolis. Kur dar Vladas Eidukevičius?! Kokia geografija!!! O tapyba yra kaip poezija – gyveno, gyvena ir gyvens!”.

Julija Klevinskaitė-Gleixner, Tapybos žemė, 2009-2011

O dar pirmosios dienos reakcijos:

Arvydas Gurevičius (menininkas ir legenda, trumpam sugrįžęs iš Vyžuonų į Vilnių):

„Gerbiamasis, visas čia yra niekai. Bet šie darbai – puikūs!“ (užtikrintai mostelėdamas ranka į tapybinę porelę).

"O kaip jums šie?" (išreiškiant susidomėjimą).

"Na ką, jūs, tai juk fotografija - nieko ypatingo!" (griežtai skelbiant verdiktą).

Gintarė Marčiulynaitė, Aš ir tu, 2011-2013

Julija Jakilaitytė, Pradžia, 2012-2014

Rusų šeima (keturių asmenų, į vidų neina, mato per vitrininius langus, savo tėvams ir vedamai jaunesnei sesutei komentuoja berniukas):

„Kakyje krasyvyje kartiny / Kokie gražūs paveikslai“ (ironiškai).

„Da, da / Taip, taip“, – atsako tėvas (taip pat ironiškai, net nepasukdamas galvos ir kažin ar ką regėdamas). 

Giedrius Zaura, Atsitiktinumas ir erdvė, 2011-2013

Ekspozicija. Donaros Manuk darbai

Ekspozicija. Kristinos Jatautaitės darbai

Daugiau kalbų ir gyvų vaizdų:
https://www.youtube.com/watch?v=WdX_E6c6FSc
https://www.youtube.com/watch?v=bohFHr34ugM

Jūratė Mikailionytė, "Peizažas", arba tiesiog ŽIEMA

Jūratė Mikailionytė, Peizažas, 1995 m., VI kursas, dėstytojas J. Gasiūnas

Šis VI kurso tapybos studentės Jūratės Mikailionytės kūrinys dabar yra mano kabinete. Nes maniškis toks darbas - dailinis, akademinis, muziejinis. Bet atsirado jis mano noru. Nes man labai patinka.

Labai atsiprašau gerbiamų skaitytojų, kad pirmojoje pastraipoje pavartojau tiek daug žodelių MAN, MANO, MAN. Kaip iš Bitlų dainos I Me Mine... Taip atsitiko netyčia, o gal labai tyčia. Tai asmeniniai įspūdžiai. 

1995 metais jau buvau sąmoningas ir motyvuotas žmogus (nors ėjo tik saldūs aštuonioliktieji...), žinojęs, kad ateitį susiesiu su menais. Įstojau į Vilniaus dailės akademiją. Kada nors vėliau papasakosiu, ką jaučiau tuomet, bet vienas pirmųjų įspūdžių buvo susijęs su tapyba. Maniškės akys buvo kvadratinės ir stačios, kadangi po visų Van Gogų, Gogenų, Modiljanių ir Čiurlionių, kuriuos mačiau ir nuo kurių svaigau savo gimtuosiuose, saugiuosiuose namuose, nesupratau:

- Ką jie čia daro!?

Trumpai supažindinsiu su kontekstu - tuomet VDA koridoriuose (tamsiuose ir klaidžiuose) siautėjo Ponia Tapybos Mirtis, lydima savo ištikimojo palydovo - Misterio Tapybinio Purvelio...

Jūratės Mikalionytės tuomet nepažinau (juolab, kad studijas ji buvo tik baigusi - mūsų gyvenimai egzistavo paraleliniuose lygmenyse), tačiau netrukus pamatyti jos darbai padarė ypatingą įspūdį. Jie tiesiog buvo kitokie. Išsiskyrė ir daugelio. 

Papirko keistas tapytojos primityvumas - ar tiksliau - PAPRASTUMAS, nes toje sąvokoje nėra jokios menkinančios ar neigiamos prasmės. Jūratė buvo be galo paprasta, ir tuo papirko. Jos keistos spalvos, naivokas piešinys, nesudėtingas perspektyvizmas (tiksliau - perspektyvos nebuvimas ar iškraipymai) lyg ir motyvavo: "Aš irgi taip padaryčiau", bet kartu drausmino - "Ne, man taip nepavyktų". Iš tiesų - Jūratės Mikalionytės darbuose esama gluminančio ikoniškumo įspūdžio ar net būsenos, kurią gali pasiekti tik tam pašvęstas žmogus.

Kad šis tekstas neatrodytų toks pompastiškas, pastebėsiu, kad 1995-ųjų metų žiema taip pat buvo gana šalta. Mokiausi dar 12-oje klasėje, pamenu varnas ant sniego, kurias stebėjau pro informatikos kabineto langą. Dar šaltesnė buvo 1996 metų (atsidūriau I-ame dailės istorijos ir teorijos kurse) žiema - vos galo negavau grūsdamasis iš gimtojo Alytus sukiužusiu PAZ'iku per Pivašiūnus-Dusmenį-Onuškį baltais snieguotais laukais iki rūstaus ir paslaptingojo Vilniaus...

Tad Jūratės Mikailionytės darbas yra pagavęs žiemos Vilniuje nuotaiką. Tą pajus bet kas iš mūsų, bent kartą perėjęs nykia, betonine Neries krantine (beje, šioji kompozicija greičiausiai yra nutapyta žvelgiant į kitą krantą nuo Žygimantų gatvės - ten šalia nugriauto baseino, prie buvusios elektrinės su Balzukevičiaus Elektra būta tokių apkapotų tuopų). Po sniegu tos pakrantės nėra beviltiškai nykios, atvirkščiai - tinkamos porelių (tokių kaip šiame paveiksle) pasivaikščiojimams. Meilė nesušąla net žiemą, meilė nemiršta net numirus tapybai... 

Detalė
Beje, darbas nutapytas ant lango rėmo - tai ir italų Arte Povera reminescencijos, ir tuometinis (ekonomiškai buvo ne patys lengviausi laikai) skurdas elementarusis (tapyta taip pat ant kažkokio nukainuoto perkelio), ir didinga simbolika - Paveikslas juk ir yra nupaišytas langas (tokie paprasti pasakymai - paveikslas, nupaišytas, labai tinka Jūratės kūrybos apibrėžimui).