Giedriaus Jonaičio kovų ir kančių istorija. Krematoriumas

Nepristatinėsiu Giedriaus Jonaičio - tie, kas rankose bent kartą yra laikę 10 litų vertės banknotą arba skaitė homerinę pasaką Varlių ir pelių karas, supras, kad kalbu apie lietuvių menininką, - grafiką pagal diplomą, akcionistą ir performansų kūrėją iš prigimties.

Krematoriume pristatoma šio menininko paroda Autoportretas iš nugaros. Tai nėra lengva parodinė kolekcija. Nuotraukos (ar tiksliau - asambliažai) yra susiję su šių metų Giedriaus Jonaičio ligos istorija. Nelaimingo atsitikimo metu jis apdegė nugarą ir buvo hospitalizuojamas vienoje iš Vilniaus ligoninių. Tokia tad trumpoji menininko kovos ir kančios istorija.

Nežinau - kiek iš tiesų visame tame esama kovos ir kančios, bet atvejis be galo primena Jono Basanavičiaus autobiografiją, pavadinimu "Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija". Tiesiog savo darbais pastaruoju metu Giedrius kalba apie save ir su savimi susijusius nemalonumus. Tai nėra malonu žiūrėti. Tai nėra malonu net ir matyti. Tai glumina ir verčia jaustis nepatogiai. Juo labiau, kad socialiniuose tinkluose aktyviai veikiantis autorius netgi "knisa" savo eksponavimusi. Bet iš tiesų (net jeigu pats Giedrius Jonaitis tai ir bandytų paneigti) - šis menininkas yra mūsų pačių, mūsų visuomenės veidrodinis atspindys. Tai ne jis mums rodo grimasas - tai mes rodome jam grimasas. Tai ne jis dega ir kankinasi dėl besilupančios odos ar medicinių procedūrų. Tai mes degame (fiziškai, dvasiškai, mentališkai, emocionaliai), tai mums lupasi odos ir sielos apvalkalai, jausmų skivytai. Mes patys, kaip ir Giedrius Jonaitis, degame savo pačių susikurtuose pragaruose. Mes patys kankinamės, nes viskas, kaip pasakytų koks nors patosiškas budistas, yra kančia. Dar ir kova - pasakytų vikingas...

Pagrindiniai parodos akcentai, sakyčiau, yra du.
Vienas iš jų - tai vienoje iš keramikos degimo krosnių įrengta instaliacija su skaidriu vaiko manekenu ("reikėtų į jo vidų pridėti kokio nors šlamšto", - sako autorius, o aš galvoju, kad simboliškai tai būtų susiję su kažkokiu skaistybės ir nekaltumo pažeidimu) ir blykčiojančiomis (tai ne tik vaizdinis, bet ir garsinis efektas) lemputėmis. Šalia - išmėtyti degtukai - savotiška "Mergaitės su degtukais" parafrazė - 

Kitas akcentas - didžioji Krematoriumo siena su skirtingų Giedriaus Jonaičio nugaros gijimo fazių atvaizdais. Nemalonu? Taip! Ar menas turi kelti tik taurius ir malonius jausmus? Žinoma, kad ne.

Apačioje, ant sovietinių baltų glazūros plytelių atsiradęs užrašas - parodos atidarymo atminimas - 

Savo selfinėse fotografijose (galima didaktiškai teigti, kad taip Giedrius Jonaitis kritikuoja mūsų narciziškoje ir egoistinėje visuomenėje tiesiog sprogstantį mėgavimąsi savimi) autorius vaidina, žaidžia, atlieka daugybę rolių.

Čia jis savas, kietas bičas -

Čia jis - romėnų patricijus vienoje iš Vilniaus ligoninių. ("Aš tai aš", - pasakoja GJ, - "rūkydavau su kitu pacientu, kuris netyčia išgėrė sieros rūgšties").

Čia jis vėl kietas, savas bičas "Špunkoje" - tokiame ne pačiame maloniausiame bare (o ar būna jų kitokių?) - nuolatinėje Giedriaus Jonaičio rezidencijoje.

Jonaitis kaip Napoleonas. Ar gali būti kitaip? - 

Pacifizmas arba...

...pergalė!

Paskutinės pagonių apeigos (fone rekomenduotina klausytis "dorsų" Light my fire arba "rolingų"  Play with fire.

Šokiai su ugnimi lauke - 

Žaidimai  su ugnimi viduje -

Pakartosiu - taip, tai yra netgi šiek tiek makabriška. bet Giedrius Jonaitis, nupiešęs Darių ir Girėną banknotuose, iliustravęs "Laukinį šunį dingą" ir šį bei tą iš Kazio Sajos, gali sau tą leisti. Nes menas turi kalbėti netgi apie tai, kas mums ne visuomet yra gera...

TREJYBĖ, arba kūnas, dvasia, onanizmas, raidės ir antropocentrizmas

Spalio mėnesį "Titanike" vienu metu veikia net trys parodos ir žvelgiant į jas, apžiūrinėjant jas, apima šiek tiek gluminantis vienovės ir vienybės principas - regis, kad turime kažkokią Trejybę (na, gal ir ne šventą), kurios kiekvienas narys gyvena sau ir savaip, bet kartu yra neatsiejamas tos triadinės struktūros elementas.

Pradėkime nuo II aukšto - nuo jos galo, nuo paties paribio - būtent pačioje šios salės gale (savotiškoje po-salėje, autonominėje semi-galerijoje) Akademijos dailės krypties meno doktorantė Jovita Varkulevičienė (Aukštikalnytė) gynėsi (ir apsigynė) meno projektą tema "Kūrybinis procesas dailės terapijos taikymo aplinkoje". Prisipažinsiu du dalykus. Pirma, kad meno terapija ir su ja susijusi problematika man kelia ne tik žiovulį, bet ir didelį nepasitikėjimą (gal net neapykantą?), nes netikiu tokiais dalykais, kaip menu-vaistu, dailės terapeutika ir panašiai. Analogiška nesąmonė regisi socialinė meno funkcija. Menas man yra išraiška ir saviraiška, kuri nervus ir psichiką tik dar labiau išaštrina ir taip toliau, ir panašiai... Turbūt neberta net ir plėtoti čia tos temos, tiesiog pasakysiu, jog į Jovitos darbus žiūriu grynai formaliai. Mane domina tik pati tapyba. Tapyba ir niekas kitas, nes tapyba šios menininkės darbuose ir gyvena. Ir net nelabai svarbu, kad portretuojamieji personažai yra kažkur paribiuose. Beje, galiu šiek tiek kritiškai pastebėti, jog man asmeniškai nelabai tose nutapytose fizionomijose ir jaučiasi toji paribio būsena (tiek mentaliai, tiek geografiškai). Tai yra tiesiog "skaniai" nutapyti veidai, spinduliuojantys ramybę, giedrą ir beveik nirvaninę būseną. O ne jokį ten paribį. 

Pati ekspozicija priminė šachmatų žaidimo salę arba operacinę. Pirmąjį atvejį signalizuoja langeliai kaip ekspozicinis konceptas, antruoju - moksliškai akademinis sterilumas (beje, reikia pastebėti, kad pats gynimas buvo kaip reta solidus, - gynimo komisijos nariai, visi kiti procedūriniai asmenys ir pati ginančioji ramiai, aiškiai pateikinėjo argumentus bei kontrargumentus).

J. Aukštikalnytės portretai egzistuoja dvejuose poliuose: maži (kairėje) ir dideli (dešinėje). Menininkė puikiai suvaldo abu formatus. 

Spalvine prasme man gal šiek tiek trūksta įtampos (koloristinio kontrasto, apnuoginto nervo - kas bent man ir asocijuojasi su paribiu, pakraščiu, - šiaip ribine situacija). 

Gynimas, kaip ir dera gynimui, truko ilgai. Sėdėjau ir mąsčiau, kad apie tapybą reikia tapyti (ką Jovita ir daro), o ne kalbėti. Bet studijinis reglamentas reikalauja...

Iš paties gynimo man patiko prisimintinas menininkės teiginys, jog kuomet bando suteikti tapydama akis, nosį, burną ir kitus veidui priklausančius elementus, tie portretai praranda atpažįstamumą, charakterį, esminius bruožus. Pagalvojau, kad tame esama daug tiesos.

Nors vis tik esama kažkokios grėsmės tuose portretuose - ji slypi išlikusiose detalėse, - tarsi užuominose ar nubėgančiuose šešėliuose, pranykstančiose raukšlėse. 

Jovitą aš ir žinau nuo amžių amžinųjų kaip paribinių portretų autorę (stulbinanti kantrybė ir pagirtinas pastovumas). Dar šio amžiaus pradžioje įspūdį padarė geriausioje to meto Vilniaus galerijoje - O11 (ar kas dar ją pamena?) surengta jos solo paroda (regis, kad parengta magistrinio darbo pagrindu). Jau tuomet matėsi, kad Jovita yra gera koloristė, kalbanti spalvomis, faktūromis, potėpiais. 

Įspūdingi yra dideli Jovitos formatai. Kaip kad šis - konotuojantis tiek languotą popieriaus lapą, tiek medicinos įstaigų sienas, išklijuotas baisiai baltomis, negyvai spindinčiomis glazūruotomis plytelėmis. Jos man visuomet kėlė asociacijas su pragaru, košmaru, beprotybe. 

Kaip minėjau, gynimas truko ilgai. Natūralu, kad neatlaikė gynime dalyvavusio Petro Repšio kantrybė. "Kiek jie ten gali poteriauti?!", - nevilties kupinu metu pačiu kulminaciniu momentu sušuko Maestro. Laima Drazdauskaitė jį bandė kaip kokį vaiką ar Jovitos pacientą raminti meno terapija (salėje kaip ekspozicijos dalis buvo parengtas stendas su nuotraukomis, pacientų ir kitų meno projekto dalyvių piešiniais, taip pat padėti popieriaus lapai su piešimo priemonėmis norintiems pasireikšti gynimo metu). Tačiau P. Repšys pasitarnavo kaip geriausias pavyzdys, kad bent jau menininkams meno terapija neveikia. Kelias minutes papiešęs, jis ryžtingai išėjo iš gynimo.

Štai toks improvizuotos meno terapijos seanso metu sukurtas Petro Repšio piešinys. Čia ir dabar. 

O kažkas (aiškiai vyriškos lyties individas) save išreiškė antifeministiniais lozungais - 

Kažkaip simboliškai toks piešinys ir tekstas atsirado ant dr. Jono Griniaus veikalo frontispiso...

Manytina, kad toks piešinys taip pat atsirado kaip bandymas autoterapintis. Ir turbūt feminizmo tvaikeliu to piešinio autoriui padvelkė dėl kitos meno daktarės - Monikos Furmanavičiūtės parodos (pavadinumu TA KI TA). Ji taip pat įsikūrė II "Titaniko" aukšte (einant link J. Aukštikalnytės-Varkulevičienės neišvengiamai praeinama pro Moniką). Nes neįgudusiai ir dar vyriškai akiai šios tapytojos darbai turbūt žadina feministinių įspūdžių instinktus. Nežinau, kaip yra iš tiesų. T.y. - ar Monika Furmanavičiūtė yra feministė, ar moteris-menininkė, gyvenanti (patogiai ar blogai) vyriškame (o gal subalansuotame?) pasaulyje. Esmė tame, kad Monika iš tiesų tapė ir tapo (ir manau, kad tapys) moters gyvenimą, jos pasaulį su viskuo, geru ir blogu - nervais ir menstruacijomis, onanizmu ir orgazmu, gimdymu ir maitinimu, jausmais ir emocijomis ir t.t., ir pan. 

Galiu pastebėti vieną dalyką - kad Moniką (kaip ir Jovitą) kaip menininkę pažįstu nuo labai seniai - vėlgi nuo magistrinio darbo gynimų laikų (tai buvo gana seniai...). Ši menininkė (ir studentė tuomet) Akademijos ir ypač Tapybos katedros kontekste išsiskyrė kaip žmogus su stuburu ir savu charakteriu, kaip niveliuotis nelinkusi asmenybė. Tiesiog kitokia. Ir taip pat drąsi būti atvira. Menininkei tai yra labai daug. Beveik viskas. 

Iš paskutiniųjų Monikos darbų (beje, juk rodytas ir ArtVilniuje) vienas įspūdingiausių yra Meninos. Čia cinkelis slypi ir ispanų klasiko parafrazavime - kur patį dailininką keičia fotografuojanti autorė (jos atspindys veidrodyje), o vietoje karalių poros ant daugiabučio stogo šmėžuoja mūsų laikų herojaus - Batmano  siluetas. Bet cinkas slypi ir tame grynai furmanavičiūtiškame piešinyje - gyvame, nervingame, ekspresyviame. 

Žiūrėdamas į paskutiniuosius darbus galvoju, kad galbūt Monika pernelyg bando kažką įrodyti - tai primena galvos daužymą į sieną, tad kai kurie darbai man regisi pernelyg mechaniškai keičiantys vienas kitą - tartum nenorint apmąstyti, kas padaryta ir ką norėsis dar pasakyti, be jokių pauzių ar sustojimų. Nesinorėtų, kad kalbėjimas apie save ir tą kitą virstų konvejeriniu štampavimu.

Kita vertus, per tą tokį kartojimą kartais imama ir pataikoma į dešimtuką. 

Man šitas darbas (jis yra nedidelio formato) vaikščiojant pro jį kiekvieną dieną įsismelkė tiesiog smegenyse. Yra čia nevilties, šlykštumo, gėrio ir vilties. Tokių keistai nesuderinamų dalykų. Šiaip gal net patrauklaus atgrasumo - tai turbūt ir daro Monikos Furmanavičiūtės kūrinius išskirtiniais.

Parodoje vaikščiojo keli tapytojai, baigę tradicinius koloristinius mokymus Vilniaus dailės akademijoje. Jiems, žinoma, labiau patiko Jovita ("Vis tik įprastesnė"), o ne Monika. "Bet M. Furmanavičiūtė kažkaip veikia. Gal net erzina - o tai juk ir yra gerai!" - reziumavo viena iš tų vaikščiojančių kolegių. 

Dar tie tapytojai-kolegos susimąstė - ar raukšlelės šilko (ne drobės - ir tai yra Monikos tipinė tapybinio pagrindo medžiaga) "yra konceptas, ar ne". Sunku pasakyti, bet vis tik nutapyto kūno raukšlės ir tos materialaus audinio klostės kažkaip natūraliai susijungia. Ir iš tos jungties atsiranda poveikis. Panašiai poveikis gimsta čia iš užtapytų ir neužtapytų paviršių, dėmės ir linijos, nuogo kūno ir foninės plokštumos, paties paveikslo ir kito vaizdo, esančio jame.

Galop I "Titaniko" aukšte veikia trijų menininkų (vėlgi toji Trejybė, susijungianti į vieną!) - Romos Auškalnytės (Helsinkis), Sandros Stanionytės (Londonas) ir japonų menininko, studijavusio (kaip ir Sandra Karališkajame meno koledže Londone) Yuki'o Kobayashi'o paroda BREATHE IN BREATHE ON ("įkvėpti iškvėpti). Pirmas dalykas, kurį norėčiau pastebėti kaip "Titaniką" atstovaujantis tarnautojas - kad yra tiesiog malonu pristatyti į pasaulį išvykusius lietuvių menininkus. Tad dvi Britanijoje ir Suomijoje gyvenančios menininkės yra puiki galimybė pamatyti kas yra daroma šiek tiek toliau už mūsų kiemo ribų. O dar kai yra pasikviečiami ir kolegos...

Panašiai kaip ir II aukšte, šie trys menininkai kalbėjo apie analogiškus dalykus - tapatybę, besiskleidžiančią per kūną (lytį, pojūčius, būsenas, emocijas) ir situacijas (socialinėje, kultūrinėje terpėse). Tik naudojo truputėlį kitokią - performatyvią kalbą.

Kita vertus, viena svarbiausių šios parodos iniciatorių - Roma Auškalnytė, yra baigusi bakalauro pakopos grafikos studijas VDA (paskui sekė magistro studijos Helsinkio meno akademijoje - KUVA). Pagalvojau, kad parodos atidarymo metu Romos pristatytas performansas yra labai grafiškas. Arba kaip pasakytų vokiečių filosofas vešliais ūsais: "Žmogiškas, pernelyg žmogiškas". Tai yra - susijęs su kūnu. 

Pažvelkite - pagrindinėmis grafinėmis kategorijomis - juoda ir balta - disponuojanti menininkė atlieka performansą. 

To performanso esmė, kaip supratau - tokia - tylėdama ir beveik Loto žmonos būseną įgavusi menininkė kas kažkiek laiko pasilenkia ir į sniego tyrimo (juk tai nekaltybės simbolis!) baltinius smaigsto adatėles. 

Roma Auškalnytė pakelia ir daigsto marškinius.
Antrame plane - Yuki'o Kobayashi'o video performansas. 

Galop marškiniai apgobia nuogą menininkės kūną. Adatos sminga į odą.

Pirmajame plane - R. Auškalnytės video performansas. Menininkė rašo sau ant nugaros. Motyvas primenantis makura no sōshi 枕草子, - 1002 metais Sei Shonangon parašytuosius "Priegalvio užrašus" arba pagal juos sukurtą Peterio Greenaway The Pillow Book. Tai veikia, nes rašymas ant kūno, galų gale, yra bendra patirtis. Mes visi rašome savo biografijas ant nuodėmingųjų savo kūnų. 

Arba šis Romos darbas - kur ji sau į burną grūda, ant veido deda spaustuvės raides - tuos švininius tipografijos padarus. Tai ir kalbėjimas apie kultūrinę patirtį, ir savo asmeninės biografijos artikuliacija, atskleista per savą kūną bei visiems aiškius simbolius (lotyniškas raides - Vakarų kultūros ženklus). Skausminga, antropocentriška, pagaulu. 

BREATH IN BREATH OUT atidarymo metu vyko ir kitas, kitų dviejų menininkų - Sandros Stanionytės ir Yuki'o Kobayashi'o performansas. Jis būtent ir aidu kartojo pačios parodos pavadinimą, jos konceptą. Vienas priešais kitą atsistoję menininkai (netikiu jų pasakymu, kad lytiškumas čia neturi reikšmės), kas kažkiek karto garsiai išpūsdami orą (bent jau taip darė japonų menininkas, lietuvė jo kolegė regis, kad išsaugojo baltiškąjį santūrumą) lėtai, po ilgų laiko intervalų artėjo vienas prie kito....

Būsimojo susitikimo taške R. Auškalnytė dar vis ruošia savo flagelantiškąjį rūbą. 

Yuko Kobayashi palengva juda link Sandros Stanionytės. Už jo, antrajame plane - jo video performansas. Menininkas nusirengia (vėlgi tylėdamas ir akmeniniu veidu žvelgdamas į priekį, kažkur už žiūrovo) ir stalo teniso (ping-pongo) rakete dengia, liečia spaudžia savo sėklides. Esama čia ir humoro (esu girdėjęs, kaip tuos daiktus kažkas vadinęs teniso kamuoliukais), ir tragikos, dvelkiančios origeniškos savikastracijos novele ar samurajiško sepukio ritualo refleksija - kartais lytiškumas duotas mums tam, kad mus glumintų, veiktų blogai, tiesiog skatintų mąstyti apie save. 

Taigi - dvi figūros artėja viena prie kitos. 

Vėlgi - performansą stebėjęs vienas mano bičiulis menininkas gana kritiškai pasakė: "Na, šiek tiek maintrymiška, primena Mariną Abramovič...:. Pamąsčiau, kad gal yra ir tokios tiesos. Bet kita vertus - mūsų visų patirtys (ypatingai susitikimai ir išsiskyrimai) yra bendros, nuolat besikartojančios, visuomet patiriamos vėl ir vėl, vis iš naujo ir vis kitaip. Tad tai veikia, tai yra unikalu ir autentiška. 

Štai jie ir priartėja vienas prie kito...

Nesakysiu, kaip baigėsi tas peroformansas. Mano nuomone - žiauriai ir negailestingai, brutaliai ir virpinančiai.

Taigi - trys parodos ir net 5 menininkai. Bendros patirtys, skirtingos išraiškos. Kūnai ir sielos, dvasios ir fiziniai potyriai, žmogiški dalykai, pakilimai ir kritimai...

Indrė Ercmonaitė "Krematoriume"

Kai vienas žmogus paklausė, kur ruošiamės eiti, atsakėme: „Į Krematoriumą – pas Indrę Ercmonaitę“. „Ką – jau?!“, – net sutriko pašnekovas. Mat pagalvojo, jog Indrė Ercmonaitė savo pelenais paversto kūno pavidalu yra šiek tiek kitokiame krematoriume – ne keramikų degimo krosnių patalpoje ir ne su paveikslais. Kita vertus, remdamasis savo asmenine 1995-2001 metų studijine patirtimi, kuomet Akademijos tapytojų koridoriuje buvo nuolat kalbama apie tapybos mirtį, sakyčiau, kad paveikslų atsiradimas Krematoriume yra savaiminis ir natūralus vyksmas. Bet dabar jau yra 2016-ieji, o ne tamsusis dešimtas dešimtmetis. Mūsų dienomis tapyba prisikėlė (pažadino ją iš numirusių, nupurtė pelenus ir pelėsius ne kas kita, o jaunoji tapytojų ir žiūrovų karta), tad tai, kad ji yra Krematoriume, nėra nieko nei baugaus, nei gluminančio, nei pasibaisėtino. Nes tas, kas prisikelia, nesirenka vietos (bei laiko). 

Rėminimo firmoje dirbanti Indrė Ercmonaitė sako, kad Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopijos yra populiariausias rėminamas dalykas. Iš čia ir tas motyvas...

Indrės Ercmonaitės tapyba yra bipoliška. Tuos du polius nusakyti yra labai nesudėtinga (o gal atvirkščiai?). Tai pliusas ir minusas, šviesa ir tamsa, spalva ir ne-spalva, forma ir amorfiškumas. Viską demonstruoja pats vaizdas, vizualas, vaizdinių rinkiniai, įvaizdžių kolekcijos. Tikslinant ir konkretizuojant tuos polius, galima sakyti, kad tai – misticizmas ir satanizmas. Taigi – Indrė yra mistikė ir satanistė viename asmenyje. Nieko nuostabaus, dar Viduramžiais teigta, kad geras meistras turi, privalo, tiesiog sugeba pavaizduoti tiek angelą, tiek velnią, tiek Dievą, tiek piktąją. Be jokių asmeniškumų ir vertinamųjų akcentų. Menininkas juk veikia kaip neutralas. Tad ir Indrė, netgi žvelgiant konkrečiu siužetiniu aspektu, iš tiesų vaizduoja Dievą (visaip cituodama, replikuodama ir tiražuodama Eugenijaus Kazimirovskio 1934 metais nutapytą Gailestingojo Jėzaus paveikslą) ir apibrėžia velnio kontūrus, piešdama įvairiausias pentagramas ir kitokius maginius ženklus. Tai yra rizikinga, nes juk grėsminga ir atsakinga yra būti Hildegardos vonBingen ar Faustinos Kovalskos ir į Šatriją lekiančios raganos rolėse vienu metu. Aišku, galima sakyti, kad toks yra mūsų gyvenimnas, tokia yra žmogiška asmenybė (juk irgi sudėta iš sielos ir kūno), tokia yra esmių esmė. Svarbiau, kad būtent šioje įtampoje veikia, tveria, egzistuoja Indrės Ercmonaitės tapyba.

Argi ne bipoliška tapyba? Šviesu-tamsu, šilta-šalta, apskrita-kampuota, galop - aukštai-žemai

Indrės Ercmonaitės tapyba turi kažko sentimentaliai makabriško. Toks keistas, iš pirmo žvilgsnio - sunkiai suderinamas derinys

Emilija Liobytė "Mičiurininkė"

 Antrajame Vilniaus dailės akdemijos korpuso, vadinamo „Titaniku“ aukšte, priešais įėjimą į parodinę salę, stiklinėje nišoje stovi Emilijos Liobytės (Vilutienės) diplominis darbas – gipsinė skulptūra „Mičiurininkė“, sukurtas ne taip ir seniai – viso labo 1949 metais. Iš karto galima pastebėti, jog ideologizuotas pavadinimas gali kai kam sukelti alergiją ar bent nepasitenkinimą, tačiau tereikia prisiminti, apie kokius laikus kalbame... Kita vertus, be sovietiškai skambios šio kūrinio etiketės, ideologiško ten pernelyg nieko daugiau ir nėra. Tai mergina, atsitūpusi ir ant kelių laikanti pintinę su vaisiais. Duokle epochai bei santvarkai galima laikyti nebent tos mergaitės veide matomą kukliai subtilią šypsenėlę ir šiaip visa energinga esybe spinduliuojantį džiaugsmą. Dar aprangą - tą paprastutę kartūninę suknutę, kokias dėvėjo pokario moterys.

Emilija Liobytė Mičiurininkė 1949 m. (diplominis darbas Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute, vadovas - Petras Aleksandravičius).
Žinoma, kad galima ir net būtina kalbėti apie diplominio darbo vadovo - Žemaitės (už kurią šis 1951 metais gavo Stalino premiją) autoriaus P.Aleksandravičiaus įtaką - poza, ikonografija turi bendrų dalykų, vis tik Mičiurininkė yra "gyvesnė" nei Žemaitė - daugiau energijos (siluete ir detalėse). 

Ne daugiau. Nes skulptūra yra sukurta tipiškai „liobytiška“ maniera – drąsiai formuojant bendras mases ir kartu išsaugant vaizduojamojo personažo gyvybę. Tai ne schamatiškai stilizuota (kas būdinga lietuviškai skulptūros mokyklai net ir mūsų dienomis – tegul tai bus koks nors ready-made objektas ar garsinė instaliacija) stovyla, o alsuojantis kūrinys. Sukurta tai ir anatomiškai tiksliai perteikiant figūrą bei pagaunant jos pozą, ir pabrėžiant medžiagiškumą. Žiūrovo akis mato (nepastebėti to neįmanoma) ir fiksuoja patį darymo procesą – kaip moteris skulptorė (retas atvejis ypač tiems laikams) krečia, drebia gipsą ant kažkokio nematomo karkaso. 

Turbūt pirmoji šio kūrinio publikacija - leidinys Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas (Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960).
Ir šioje nuotraukoje matomos tos "liobytiškos" virpančios paviršių faktūros. 

Manyčiau, kad tai yra vienas nuostabiausių dalykų Emilijos Liobytės kaip skulptorės charakteristikoje. Skambės galbūt pernelyg akiplėšišikai, tačiau Vilniuje, tuometinėje sovietinėje Lietuvoje sukurta skulptūra savo dvasia ir (kaip sakytume dabar) koncepcija yra artima už „geležinės uždangos“ tuo metu kurtiems dalykams. Prisiminkime, kad ir prancūziškąjį tašizmą tapyboje arba savąjį aukso amžių išgyvenusį Alberto Gaciomettį, kurio plastikoje taktiliški paviršiai irgi buvo meninio mąstymo jeigu ne alfa, tai tikrai omega. 

Mičiurininkės veidas iš arti. Nosies galiukas yra nukentėjęs nuo laiko ir galbūt kokio vandališko studento (mano nuostabai, tokių nemažai mačiau dar savųjų studijų laikais Dailės akademijoje).
Vienas iš nuostabiųjų šios skulptūros efeltų yra tas, kad iš tolo mergina regisi besišypsanti, o priėjus pamatai, kad lūpos tvirtai suspaustos. Šiuo atveju verta pakalbėti apie Ezopo kalbą arba psichoanalitinį totalitarizmo sąlygomis kuriančio menininko judesį. 

Alberto Giacometti Trys einantys vyrai II - to paties laiko (1949 metų) kūrinys [https://en.wikipedia.org/wiki/Alberto_Giacometti#/media/File:ThreeMenWalkingII.JPG].
Dalis skaitytojų (ypač iš menininkų) nemėgsta, kuomet dailėtyrininkas aprašomąjį autorių lygina su kokia nors pasaulinio lygio figūra (suprask - vieną nepagrįstai išaukština, o kitą - pažemina), tačiau toks lyginimas yra vertas vien dėl to, jog rodo apie ore tvyrančias idėjas, apie tai, kad faktūriniai paviršiai, išraiškingi siluetai 5-6 praeito amžiaus dešimtmečiais buvo aktualūs tiek laisvųjų Vakarų, tiek okupuotų Rytų menininkams. Tik sprendžiamos tos problemos buvo kitais būdais bei skirtingų sąlygų kontekste. 

Jonas Aničas. Krematoriumas arba Krematoriumas. Jonas Aničas

Toks keistas (o gal ne keistas - tik veidrodiškai apsuktas-apverstas?) teksto pavadinimas yrą sąmoningas šių eilučių autoriaus pasirinkimas. Dėl labai paprastos priežasties - kad įrodytų, jog Jonas Aničas su Krematoriumu neturi nieko bendro. Ir atvirkščiai.

Krematoriumo fasadas

Bet pačioje pradžioje apie Krematoriumą (o paskui - apie Joną Aničą). Krematoriumas - tai ne jokia palaikų kūrenimo patalpa, lavonų deginimo cechas ar panašiai (vien jau dėl to šiame tekste tai žymiu kursyvu), o ūkinė Vilniaus dailės akademijos erdvė. Tiksliau turbūt reikėtų sakyti - keramikų krosnys ir tiek. Dar pridurti - "šildomos" dujomis. Kaip feisbuke pakomentavo dabar Jungtinėse Valstijose gyvenantis keramikas Arvydas Pakarklis: "...Musu laikais krosni kurendavo malkomis Visockis..ir ta krosnis buvo Keramikos katedroje, pirmam aukste..Kai viska per state, krosni kieme irenge, kur dabar..ir Inokaitis viska aprode, kaip progreso pavyzdi.. gal kokiais 85- tais.. po to kitas meistras atsirado...". Kodėl tai vis tik vadinama Krematoriumu, galima paaiškinti keliais dalykais -akademiniu sąmoju (panašiai Aula senajame Vilniaus universitete tradiciškai vadinama "lavonine" arba korpusas D toje pačioje VDA - "Titaniku") arba aukščiau minėtuoju industriniu/techniniu determinizmu. Belieka pridurti, kad paskutiniais metais toji patalpa nebefunkcionavo (dujos pabrango, keramikų sumažėjo...) ir buvo naudojama kaip Akademijos muziejaus fondai...

Šiek tiek bendro vaizdo

Iki Krematoriumo žinojau Jono Aničo (Skulptūros katedrą baigusio prieš pora metų) kūrybą, tačiau pačiam dideliu atradimu tapo tai, jog šis menininkas pragyvenimui verčiasi kaminkrėtyste. Tad į Krematoriumą jis pateko labai neatsitiktinai, o veikiant simboliniams gyvenimiško sutapimo ar tiesiog Likimo dėsniams. Nieko atstitiktinio šiame pasaulyje nebūna. Vien dėl to, jog Jonas Aničas yra be galo kontekstualus menininkas - Krematoriumas - kaip tik jam. Kita vertus, kažkokios konkrečios ir literatūrinės sąsajos su deginimu, kremavimu, liepsnomis ir dūmais gal yra ne taip ir svarbu. Kur kas reikšmingiau, jog Jonas Aničas yra pasakojantis ir asociacijomis, aliuzijomis, apropriacijomis (tegul šis žodelis mūsų dienomis yra kažkiek parazitiškas, tačiau aptariamam menininkui labai tinka) manipuliuojantis autorius. It koks fokusus mėgstantis muziejininkas XVII amžiaus kunstkameroje. Įsivaizduokime, kad ir Peterį von Menschą - mūsų dienų olandų muzeologą, išmokstantį triukus su kortomis ir atsidūrusį Olės Wormo Keistenybių kambaryje...  Keistas įspūdis ir specifinė patirtis. Toks ir yra Jonas Aničas.

Keletas kūrinių: 

Bandant apibrėžti formaliai/konceptualiai - kas yra Jonas Aničas? Turbūt reikėtų sakyti, jog jis atstovauja muziejiniam post-dadaizmui. Šiuo atveju galima pasikliauti poetu Guillaume'u Apollinairu, parašiusiu, kad "atsiminimai yra kaip medžioklės ragai, kurių garsai miršta toli vėjyje". Arba prisiminti tokius personažus kaip Christianą Boltanskį, Louise Bourgeois bei Edwardą Kienholzą, kurių strategijoje dėmesys fokusuojamas į asmenines patirtis ir koletyvinius prisiminimus, personalinį fetišizavimą bei universalųjį kolekcionavimą. Toks tad būtų muziejizmas. O post-dadaizmas - dėl paprastos priežasties. Jeigu šviesios atminties Marcelis Duchampas meno statusą suteikdavo buitiniams objektams - nuo pisuaro iki butelių džiovyklės, tai Jonas Aničas vykdo tam tikrą reversinį (atbulinį) veiksmą - būtent į tokią būklę sugrąžina "meno" aureolę jau praradusius objektus arba apskritai buityje diskriminuotus, netgi eliminuotus daiktus (tad gal neatsitiktinai vis tik jie atsirado Krematoriume?). Arba dar tai galima apibrėžti "pakylėtuoju arte povera" reiškiniu. Jonas Aničas tartum remdamasis Germano Celanto doktrina, grįžta prie paprastų veiksmų ir daiktų, rutinai suteikia reikšmių ir prasmių, žodžiu - sulygina meną su gyvenimu, tačiau visame tame esama šiokio tokio ritualizavimo (gal ir užmaskuoto, sunkiai nusakomo - esančio kažkur tarp eilučių ir pauzėse). Neatsitiktina yra tai, jog ne vienas artefaktas šioje ekspozicijoje egzistuoja kažkur aukščiau - virš menamos horizonto linijos (nors pats Krematoriumas yra žemiau VDA bendrojo lygio) arba ant geležinių lentynėlių - vienu žodžiu - pakylėtai (nemėgstu šio žodžio, bet jis čia be galo tinka grynai fizine prasme). 

Bet užteks čia tų refleksijų ir konstatacijų, virstančių Susanos Sontag taip nekęstomis interpretacijomis. Pasidalinsiu, kokie trys kūriniai man paliko ypatingai ryškų įspūdį - nes toks žiūrovo ir menininko santykis (kurio jungtimi veikia meno objektas) yra esminis.

Maniškis JONO ANIČO trejetukas:

1) Suvirpino širdį formomis, o intelektą - kontekstais. Būtent šis -

Kuo? Kaip pasakojo pats autorius - tai smalos virimo konteineris, naudotas kelininkų. Jonas Aničas aptiko jį (su visokiomis statybinėmis atliekomis) kelyje į Naująją Vilnią, po viaduku, vedančiu į Antakalnį. Apipjaustė, suteikė reikiamą formą (dar nuvalė, nudaužė smalą kitoje pusėje) ir "vualia" - gavosi toks žmogus-knyga, žmogus-peteliškė, žmogus-vagina. Žinoma, jau čia interpretuoju (atleisk, man, Susan), tačiau vizualinės asociacijos gal nėra taip jau ir blogai? 

Viršutinėje dalyje labai puikiai matosi veido formos - portretas en face. Plastiškai (stilistiškai), o ir dėl tos keliaropės (skamba kaip "ropė" - bet tai yra gerai, nes meno kūrinio suvokimas prilygsta tam pasakiškam ropės rovimo veiksmui) semantikos, rezultatas primena manierizmą - plg. Arcimboldo arba laukinį būvį ir nežabotą seksualumą įkūnijančius skulptūrinius maskaronus. Štai, kad ir toks faunas iš Bordo [http://www.meublepeint.com/mascarons_bordeaux.htm]: 

Jono Aničo objektai pasižymi tiek kultūrinėmis nuorodomis, tiek švelniuoju antropomorfizmu ("švelniuoju" todėl, jog surastus objektus šis menininkas švelniai pakoreguoja, subtiliai paryškindamas jų žmogiškus pavidalus).

2) Iš "Plastmasės amžiaus": 

Galima tai vertinti kaip industrinės kultūros ir vartotojiškų įpročių kritiką, bet įmanu suvokti liemenę ir kaip bandymą įsismelkti į daiktų prigimtį, net esmę. O ir šiaip apšvietimas geras (paties Jono Aničo surežisuotas). Liemenės atveju vėlgi vertėtų kalbėti apie "pakylėtumą". Daiktas (liemenė) egzistuoja keliuose lygmenyse - ant pakabos kaip meno kūrinys ir funkcionalus daiktas viename asmenyje, savo kontūru ir siluetu kaip užuomina ir niekas daugiau.

3) Galop (trečioje pozicijoje) - šis trilypis daiktas (sudarytas iš kojos, falo ir mygtuko, o iš tiesų - protezo, menamo spiningo koto ir durų rankenėlės).

Jonas Aničas papasakojo, kad kojos protezą jis aptiko palėpėje Vilniuje - Aušros vartų gatvėje, krėsdamas/valydamas kaminą. Tai tikrai senas daiktas, galbūt menantis net XIX šimtmetį. Kažkodėl mano vaizduotėje iš karto kilo legenda apie koją Borodino kautynėse praradusį Napoleono armijos kareivį. Netrukus, tais pačiais 1812 metais jis vos neprarado savo dirbtinės kojos - kažkokio italų meistro (papos Karlo) išmaniai pagaminto protezo prie Berezinos, o galutinai ją pametė šaltomis tų pačių metų gruodžio dienomis jau Vilniuje. Kazoko persekiojamas vienakojis užsiropštė į palėpę, kazokas - paskui jį. Prancūzas lipo aukščiau, protezas atsikabino ir nokautavo persekiotoją. Ant vienos kojos prancūzas nustriksėjo paskui Bonapartą. Tai, žinoma, fikcija. Bet artefaktas - išskirtinis. Menamas spiningas - torpedos pavidalo objektas žemiau. Kartu tai velniui nušauti skirtos kulkos prototipas (iš lietuvių liaudies ir Petro Cvirkos pasakojimų), o dar žemiau esantis daikčiukas (panašus į persišką ar gruzinišką medalioną) - durų rankenėlė sovietinio Sapiegų rūmų interjero. Autorius ją išlupo iš jau išmestų durų (kitas rankenėles buvo nurinkę spalvotųjų metalų rinkėjai).

Visa tai išmaniai ir konceptualiai išeksponuota iš vienoje Vilniaus rajono apleistoje erdvėje aptikto parketo gabalo ir kalba apie nyksmą, niekį, kultūrą ir natūrą, industriją ir gamtą, prasmes ir reikšmes, juokaujama ir samprotaujama - žodžiu, kaip ir dera Jono Aničo meninei strategijai...

Antroji diena: tapytojų (bakalaurų) gynimai "Titanike"

Skamba grėsmingai. Ar ne? Ir neaišku - kas grėsmingiau - "antroji diena" ar "gynimai". Nes pirmasis posakis nurodo (geresniu atveju) antrąją Pasaulio kūrimo dieną (pamenate - "... ir buvo vakaras, ir buvo rytas: antroji diena..."), kuri kažkodėl neturėjo būti nei labai maloni, nei labai jauki (nes kas ten tokio keliančio satisfakciją, kuomet yra atskiriami vieni vandenys nuo kitų?). Gynimai irgi skamba šiurpiai, nes savaime kelia asociacijas su prie ambrazūrų prigludusiais kulkosvaidininkais, atsišaudančiais nuo pilnas kelnes prikrovusių (iš baimės), tačiau juos puolančių priešininkų (su kritiškais profesoriais, piktavaliais replikuotojais ar piktais recenzentais toks palyginimas neturi nieko bendro). O dar tas "Titanikas"! Vėlgi kyla toks vaizdinys - Atlanto vandenynas, jo vilnis skrodžia Frensio Dreiko ar kokio Morgano flotilė, iš jos ropščiasi skarelėmis galvas apsirišę piratai - tam, kad abordažu paimtų "Titaniko" denį bei visokiausių gėrybių prikrautus jo triumus. Įgula ginasi, priešinasi, kovoja, tačiau nuožmūs flibustjerai atakuoja ir nugali...

Tokia tad impresija. Nes tik impresijos ar kitokie emociniai blyksniai (ekspresijos) yra galimi kalbant apie tokį reiškinį kaip tapyba. Tegul ji egzistuoja ir tokioje akademinėje institucijoje kaip VDA.

Kalbu apie antrąją dieną, kadangi kaip tikras "Titaniko" įgulos narys į aisbergo (tai yra - iššūkio) atsitrenkimą reaguoju šiek tiek pavėluotai, be to - šią dieną pats recenzuoju (sunki toji recenzento dalia - nes niekaip neaiški jo funkcija ir siekiamybė - ar jis turi oponuoti, ar jis turi reprezentuoti?) porą studentų.

Būtent nuo maniškės studentės ir prasidėjo visas akademinio diskurso ir proceso (specialiai pavartojau šias įmantras sąvokas, nes tai skamba iškilmingiau) žaidimas. Tad šioje vietoje nebelieka nieko kitko, tik įdėti gerą gabalą savo skaityto teksto:

"Pagrindinis Jovitos Grigaliūnaitės darbo veikėjas yra veidrodis. Jis pats, jo atspindys arba jo užuomina (bent jo užuomina...) vis sušmėžuoja lyg ir jaukiuose, tačiau kažkokią sunkiai suvokiamą grėsmę spinduliuojančiuose interjeruose. Vienuose – minimalistiškai mažuose (dažniau - monumentaliai apibendrintuose), kituose – dideliuose, erdviuose, prisodrintuose buities daiktų ir detalių, tačiau maksimalistiškai detalizuotuose. Veidrodis – tai ir keroliška (pagal Lewis Carrollį), ir tarkovskiška tema. Vienu atveju – tai pabėgimas į kitą – žirkliškai priešingą realybę, kur kairė tampa dešine, gal net juoda – balta, greitis – lėtumu (cituojant Juodąją Karalienę – „mūsų šalyje reikia bėgti kiek įkabini, kad išsilaikytum toje pačioje vietoje“). Diplomantė vartoja apverstos logikos principą, kur respektabilus ir reprezentatyvus interjeras virsta grėsmės ir pavojaus zona, kur gėris ir siekiamybė tampa blogiu ir vengiama teritorija. Tai tokia būtų keroliška veidrodžio pusė. Tarkovskiškas veidrodis Jovitos darbuose – tai prisiminimai, tiksliau – jų fragmentai ir detalės, tai nedideli, smulkūs „įkalčiai“, – tai tie lyg Andrejaus Tarkovskio ir Aleksandro Mišarino epizodai (32 iš viso) filme (1974 m.), kuriuose sušmėžuoja (lyg atspindžiai) ir asmeninio gyvenimo blikai, ir istorijos blyksniai, ir amžinybės spindesniai. Dar sakyčiau, kad Jovitos darbai koreliuoja su operatoriaus Georgijaus Rerbergo kamera, kurioje esama ir monochromo, ir prislopintos spalvinės gamos, ir netgi „sukelto“ kolorito. Panašiai turbūt yra atsiminimuose, kurių vieni yra ryškūs ir aštrūs ir tik ką sudaužyto, kiti – kaip seniai suskilusio ir padūmavusio veidrodžio šukės. Nes juk Jovitos Grigaliūnaitės darbas ir yra toks – apie paralelinę tikrovę (Lewis Carroll) ir atsiminimus (Andrej Tarkovski). Tai juk ir yra derealizacija, ar tiesiog veidrodiškas pasaulio suvokimas...".

Derealizacijos terminas čia pavartotas neatsitiktinai, - taip vadinosi darbo visuma.

Būkime subjektyvūs iki galo ir iki kaulų smegenų - man asmeniškai šis Jovitos Grigaliūnaitės (VDA Tapybos katedros IV kurso studentės) darbas turbūt labiausiai patinka.  ir subtilu, ir elegantiška, ir konceptualu. Veidrodis, kuris nieko nerodo. Arba rodo pats save.

Nepasakosiu, ko ir kaip klausinėjo gynimo komisijos nariai. Tik keletas pastebėjimų ir komentarų: 1) toks retorinis (ir ne tik) klausimas - kodėl veidrodžiai ir tie interjerai (ir kodėl būtent interjerai, o ne ir eksterjerai) yra IŠTAPOMI? Šiuo atveju diplomantė labai puikiai atsikirto, pastebėdama, kad jai tai priimtiniausias raiškos būdas, tačiau pirmojoje darbo fazėje naudojo ir fotografiją kaip pagalbinę mediją. 2) Replika (berods paties vadovo - Kosto Bogdano), jog vaizduojama aplinka prieš ar po nusikaltimo. Pritariu tokiam pastebėjimui, kadangi tuose interjeruose, tuose kambariuose iš tiesų esama ir šiokios tokios grėsmės nuojautos - tartum įtarimas, jog netrukus pasirodys koks nors Raskolnikovas ir kirviu užkapos tą bobutę. Ir joks puikus interjeras čia nepagelbės. 3) Irgi toks komentaras-klausimas: "O ar pati dažnai žiūrite į veidrodį?". Šioje vietoje Algimantas Biguzas man pašnabždėjo į ausį, teigdmas: "O juk veidrodis lietuviškai iš tiesų yra 'veido rodytojas'. Čia toks oksimoronas gaunasi - kaip ir 'saldus sūrelis'". Man labai patiko ši įžvalga ir manau, kad būtent ten, kur akivaizdžiai yra tie "veidų rodytojasi", kur yra jų "portretai", - ten gal ir slypi šių kūrinių stiprybė.

Beveik visose Jovitos Grigaliūnaitės kompozicijose kartojasi veidrodžio motyvas, bet jame niekas neatsispindi - t.y. - nėra žmogaus atvaizdo.

Dar pagalvojau, kad vaikystėje, žvelgdami į veidrodžius, tikrindavomės - ar tarp mūsų nėra vaiduoklių - vampyrų, zombių ir kitokių ano pasaulio gyventojų bei kitokių monstrų veidrodžiai neatspindi. 

Vėliau visi perėjome link kito studento - Kazimiero Brazdžiūno. Jo darbo vadovas Jonas Gasiūnas daug kalbėjo apie skreplius ir vėmalus, taip pat anarchizmą mene ir gyvenime - ir jis buvo šimtu procentų teisus, o viena kolegė (tapytoja), įėjusi į salę man pašnibždėjo į kitą ausį: "Kokia grėsminga tapyba!". Aš sutikau su šia mintimi, pratęsdamas: "Tapyba ir turi būti grėsminga. Ypač Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedroje". K. Brazdžiūno tapyba yra iš tiesų grėsminga. Nes jo menas, nes tie į mus žvelgiantys veizolai tikrai yra tokie. Kaip pasakė Arvydas Šaltenis: "Tartum nuo kaukolių nuimtos skūros". Bet juk labai taikliai pastebėjo!

Iš Kazimiero Brazdžiūno - man šitas. Gynimo metu kilo diskusija - ar reikalingi fonai šio tapytojo darbuose? Autorius pats pasakė, kad fonai jam nėra svarbu - bet kažkas replikavo, kad jis vis tik juos "suveda". Ir iš tikrųjų. Ponas ar panelė replikuotoja/s buvo teisus/teisi. Šiame darbe nėra fono ir jis duoda per sąmonę - kaip ta nuo veido nuimta "skūra", pasak Arvydo Šaltenio. 

Vis tik yra poveikio šiuose portretuose - ypač juos lyginant su realiomis fizionomijomis...

Tuomet užkopėme į antrąjį aukštą. Ten mūsų laukė dar du tapybiniai "Titaniko" piratai. 

Vienas jų - "maniškis" (tai yra tas, kurį recenzavau, ir kurio darbo vadovu vėlgi buvo Kostas Bogdanas). Tai Kristijonas Žungaila. Kuriam, beje, galiu dėti asmeninį minusiuką dėl to, jog ekspozicijoje nebuvo nei vardo-pavardės,nei kūrinius komenmtuojančio "lydraščio". 

Bet štai tokia recenzija:

"Kadaise prancūzų Renesanso atstovas, humanistas – filosofas ir matematikas Charles de Bouelles / de Bovelles arba Carolus Bovillus/ savo 1510 metų traktate Liber de intellectu nurodė keturias žmogaus egzistavimo (arba buvimo) stadijas – laipsnius. Pasak erudito, homo minerale tiesiog est (“yra”), homo vegetabile (arba žmogus-augalas, žmogus-medis – homo arbor) – vivit (“gyvena”), homo sensibile – (sentit – “jaučia”), o homo rationale (intelligit – “supranta”). Tad manykime, jog Kristijonas įsivaizduoja, vaizduoja, įvaizdina antrąją žmogaus egzistavimo pakopą, kurioje individas tiesiog gyvena. Tai juslinė egzistuojančio žmogaus būsena (beje, kurią reprezentuoja nuodėmė gula – “apsirijimas”). Ir šioje vietoje įžvalgai tartum antrina Hermanno Hesses protagonistas Harry‘s Halleris iš Steppenwolf (1927 m.), su nuoširdžiu pasigėrėjimu žvelgiantis į filisteriškuose namuose, jų jaukioje ir kruopščiai tvarkomoje laiptinėje pastatytą vazoną su miesčioniškos buities ir būties vos ne aukščiausią (savi)realizacijos išraišką įgavusį objektą – kambarinę gėlę (gal net palmę) rūpestingai laistomą ir želiančią vazone. Tad žvelgiant iš esmės – studentas reflektuoja vartotojiškos visuomenės ir egzistencijos ikoną – palmę, kuria tampa tos paties “konsumerių” sociumo atstovai, gyvenantys televizija ir reklama, prekybos centrais ir akcijomis. Kita vertus, tame esama iš kažko Viduramžiškai karnavališko (prisiminkime tuos kad ir iš Vilniaus Valdovų rūmų iškastus koklius, kuriuose zuikiai kepa ir verda, gaudo ir šaudo medžiotojus, o ne atvirkščiai). Tad tai dvelkia ir kažkokia niūria utopija, post-apokalipse (vos ne Johno Wyndhamo 1951-ųjų Trifidų dienomis, – romanu, kur išmoningieji augalai vos nesunaikina godžios ir trumparegiškos žmonijos). Tuo galima beveik ir patikėti, kadangi studentas tapo su tokia aistra ir energija, vartodamas tokias rožinį mūsų gyvenimą reprezentuojančias spalvas, išryškindamas tuos banaliuosius kasdieninės aplinkos objektus (kambarinė gėlė, naminis augintinis ir panašiai), jog pradedi tuo patikėti ar net tikėti. O paskui įsižnybi sau į šoną (tartum pažadindamas iš slogiai pranašingo sapno) ir pamąstai: 'O gal tai tiesiog augalai ir nieko daugiau? O gal tai tiesiog tapyba – su dažais ir visomis iš to išplaukiančiomis savybėmis bei ypatybėmis, kad bereikia tuo mėgautis ir tiek?'"...

Iš Kristijono Žungailos darbų - man turbūt šis... Dėl jo kilo diskusijų - kažkas paklausė dėl spalvos ir šviesos. Autorius atsakė, kad tai filmavimo šviesos.
Kažkaip pastebėjau, kad mano kaip recenzento nuomonė jau 15 metų labai dažnai nesutampa su įvairių komisijų nuomone. Et, komisijos ateina ir praeina, menininkai (jeigu jie tikrai to nori - lieka). 

Vėlgi būsiu subjektyvus, prisipažindamas, kad man labai patiko Kristijono Žungailos tapyba. Šiaip aš esu subjektyvus vertintojas, kurį visuomet veikia emociniai, personaliniai, subjektyvieji, empatiniai dalykai. recenzuodamas studentus visuomet įsijaučiu (ar bent jaučiuosi įsijautęs) į jų būsenas, todėl tampu nekritišku jų gerbėju. Tai yra blogai, nes net ir advokatauti reikia be didesnio emocinio krūvio - šaltais nervais ir ramia širdimi. Bet tapyba, iš kitos pusės žvelgiant, kuri, kaip ir poezija ar muzika, "kerta" per jusles. Štai pavyzdžiui Jovitos Grigaliūnaitės kūryboje matau didelį analitinio, racionalaus mąstymo ir matymo luobą, po kuriuo tvinkčioja nervai ir jausmai, o Kristijono Žungailos atveju mane pakeri temperamentas ir aistra. Aistringa tapyba yra tiesiog aistringa tapyba, juo labiau, kuomet yra geras piešinys, įtikinamas spalvos dengimas, koloristinis suderinamumas ir koncepcija. Tai atitinka tą garsiąją Algimanto Kuro frazę, kad tapyba yra kaip lauko tenisas - mušus kamuoliuką, visuomet turi pasigirsti garsas POKŠT. Čia tas garsas man yra pasigirdęs labai skambiai...

Sprendžiant iš publikos (ar profesūros) reakcijų - šis pelnė kai kurių žiūrovų simpatijas. Taip geras interjeras - tokia vietinė post-Londono tapybinės mokyklos versija. 

Gynimo procesas. Tas Kristijono Žungailos darbas irgi yra "gerulis", kaip pasakytų vienas mano bičiulis. Šiaip ne tik palmės (ir fikusai), bet ir gyvūnai bei žmonės šiam autoriui puikiai sekasi...

Galop "Titaniko" gynyboje liko Juozas Baranauskas - Arvydo Šaltenio studentas. Profesorius yra iš tų dėstytojų, kurie savo akademine sistema ir net (ar gal tiksliau - ir) savo temperamentu padaro įtakas savo studentamas (Vilniaus dailės akademijos muziejaus fonduose tą puikiai iliustruoja Nomedos Saukienės darbai). Juozas Baranauskas yra daugiau įtakojamas kultūrinio konteksto, bet ne dailės dėstytojo. Tai yra labai gerai (esu už stiprų stuburą turinčiuosius), tačiau kartais juk nereikia bijoti paimti iš mokytojo tai, ką jis turi ir gali (visiškai nešykštėdamas) duoti...

Juozas Baranauskas tapo šioms dienoms aktualia ir konceptualia maniera, jo dėstytojo - Arvydo Šaltenio įtaka tuose darbuose iš tiesų yra minimali, tačiau kaip matome iš šio kadro, jeigu ne Profesoriaus gestikuliacija, tai bent vaizduojamųjų personažų pozos yra susijusios viena su kita kaip uždarųjų sistemų susisiekiantieji indai.

Tokie buvo gynimai. Paskui dar pereita buvo į Senuosius rūmus - buvusįjį Bernardinų vienuolyną, į legendinį Tapytojų koridorių, studijos nr. 313 prieigose toliau gintasi. (Dar reikėtų ką nors tarti apie vertinimų peripetijas, subtilumus ir niuansus - bet tai juk yra taip subjektyvu - tad tegul ir aiškinasi tie, kurie vertino). O "Titanikas" plaukė toliau, tingiai kilnojamas nurimusių audros bangų.

"Ir buvo vakaras, ir buvo rytas: antroji diena".